2010-01-14

Judėjimo „už Lietuvą be kabučių“ atsakymas p.Arthurui Simonsenui

Esame nustebę dėl „Lietuvos“ kino teatrą nugriauti jau 5 metus siekiančios UAB „M2 Invest“ generalinio direktoriaus Arthuro Simonseno viešų pareiškimų, kuriais jis klaidina visuomenę ir grasina iškelti visuomeniniam judėjimui 8 milijonų litų ieškinį.

Manome, kad šie pareiškimai – neadekvataus situacijos vertinimo rezultatas. Būtų žymiai logiškiau, jeigu savo ieškinį A. Simonsenas pareikštų kitiems atsakovams - toms valdžios institucijoms, kurių ydingais sprendimais jis ir jo kolegos pasinaudojo plėtodami savo verslą.

A. Simonsenas klaidina visuomenę teigdamas, esą verslininkai „laimėjo visas bylas“ prieš judėjimą „Už Lietuvą be kabučių“. Pirma – mūsų judėjimas niekada nesibylinėjo nei su A. Simonsenu, nei su kitais verslininkais. Teismui esame apskundę valdžios institucijų – Vilniaus
apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus savivaldybės – sprendimus. Antra – administracinė byla yra atnaujinta, nes teismas pripažino, kad pirmiau teisėjų kolegija vadovavosi klaidingu Lietuvos ratifikuotos Orhuso konvencijos vertimu, todėl galėjo neteisingai taikyti materialinės teisės normas. Todėl byla yra perduota Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Trečia – UAB „M2 Invest“ pralaimėjo teismą prieš mūsų judėjimo narę J. Markevičienę, kurią kaltino pažeidus bendrovės dalykinę reputaciją. Paaiškėjo, kad p. A. Simonseno vadovaujama bendrovė, reikalavusi iš J. Markevičienės 30 000 neturtinės žalos, klaidino teismą, nes savo reikalavimus pagrindė tikrovės neatitinkančiu radijo laidos išrašu. Tai – vienintelis šiuo metu įsiteisėjęs teismo sprendimas „Lietuvos“ istorijoje.

Be to, Vilniaus apygardos prokuratūros pavedimu prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimai neskaidraus ir keliolikos milijonų žalą padariusio „Lietuvos“ privatizavimo. 2002 metais Vilniaus savivaldybė pardavė UAB „Kino teatras Lietuva“ akcijas „Vilniaus prekybos“ bendrovei maždaug už 3 milijonus litų. Žymiai realesnę rinkos vertę atspindi tai, kad A. Simonsenas ir jo kolegos perpirko iš UAB „Regiono investicijos“ savininkų „Lietuvos“ pastatus ir žemės nuomos sutartį už maždaug 14,5 milijono litų – t.y. už beveik 5 kartus didesnę kainą, negu buvo nustatyta privatizavimo metu. Šiuo metu jau nustatytas faktas, kad privatizuojant „Lietuvą“ į kainą visai nebuvo įskaičiuota žemės vertė. Tai yra – žemę, kuri buvo skirta tenkinti išimtinai kultūros reikmėms, aldžia atidavė verslininkams už dyką.

Ieškodamas savo verslo nesėkmių priežasties A. Simonsenas turėtų atsigręžti į valdžios institucijas, kurios nuo pat „Lietuvos“ privatizavimo nuosekliai ignoravo viešąjį interesą, bei kritiškai įvertinti savo iliuzijas, kad piliečiai negins naikinamos tradicinės kultūros erdvės – svarbios kultūriniam Vilniaus žemėlapiui.

Be to, A. Simonsenas turėtų prisiminti ir aplinkybes, kuriomis jis ir jo kolegos gavo banko paskolą savo verslo projektui. 2005 m. spalio pradžioje UAB „Rojaus apartamentai“ ir banko pasirašytoje „Lietuvos kino teatro pirkimo kreditavimo sutartyje“ jie užtikrino banką, jog jų bendrovė kaip kredito gavėjas „papildomai patvirtina ir užtikrina, kad: ... gavo leidimus, licencijas, atliko registracijas, suderinimus ir kitus veiksmus, reikalingus tinkamai vykdyti Sutarties sąlygas ir panaudoti kreditą pagal paskirtį, Sutarčiai ir atitinkamoms prievolių užtikrinimo įvykdymo sutartims sudaryti“.

Tačiau Sutarties sudarymo dienai „Rojaus apartamentai“ ne tik neturėjo jokių leidimų ir suderinimų planuojamai plėtrai sklype (t.y., „Lietuvos“ kino teatro griovimui ir daugiaaukščio gyvenamojo pastato su komercinėmis patalpomis ir požeminiu garažu statybai valstybinės žemės sklype), bet netgi nebuvo pateikę jokių prašymų Vilniaus savivaldybei. Dėl planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti jis kreipėsi į Vilniaus savivaldybę tik 2006-03-08, sutartį dėl planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų su savivaldybės administracija sudarė 2006-03-10, o teisę ką nors planuoti „Lietuvos“ sklype (sąlygas detaliajam planui rengti) iš savivaldybės gavo tik 2006-04-14, t.y., praėjus pusei metų nuo tada, kai „Rojaus apartamentai“ patikino banką, jog jau turi visus reikiamus leidimus bei suderinimus.

Taigi „Rojaus apartamentai“ paėmė kreditą neturėdami jokių teisinių garantijų, kad įgyvendins projektą, t. y., nugriaus „Lietuvos“ kino teatrą, jo vietoje pastatys norimo dydžio daugiabutį gyvenamąjį namą su komercinėmis patalpomis bei požeminiu garažu ir visa tai sėkmingai parduos.

Todėl A. Simonsenas, užuot grasinęs ieškiniais visuomeniniam judėjimui, turėtų prisiminti atsakomybę už savo paties prisiimtą verslo riziką.

Judėjimas „už Lietuvą be kabučių“ niekada nekėlė sau tikslo kovoti su privačiu verslu. Mūsų oponentas visada buvo tik valdžios institucijos, priimančios neskaidrius, viešąjį interesą ažeidžiančius sprendimus, būtent prieš tokius sprendimus mes kovojame teisinėmis, Konstitucijos mums suteiktomis priemonėmis, taip, kaip įprasta brandžios demokratijos šalyse. Neabejojame, kad tokia šalis yra ir p.A.Simonseno Tėvynė Norvegija.

Vertybės, kurias mes giname, yra ne pastatas. Tai – „Lietuva“ kaip viešoji kultūros erdvė ir su ja susijusi kelių dešimtmečių kultūros gyvenimo tradicija. Pagaliau tai – ir kiekvieno piliečio konstitucinė teisė tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį ir kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus ir draudimas piliečius už tai persekioti (LR Konstitucija, 33 str.). Būtent šios Lietuvos piliečių teisės, atrodo, netenkina p. Arthuro Simonseno.

Judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“

P.S. p. A. Simonsenas daro dar vieną klaidą – teigdamas, kad mūsų judėjimas yra „tiesiog 5 žmonės“. Peticiją dėl „Lietuvos“ kino teatro pasirašė daugiau negu 7000 Lietuvos piliečių.