Reclaim
EN LT



Abi kojos dešinės? 2008-11-18

2008 11 18   bernardinai.lt

Donatas Petrošius  

Abi kojos dešinės?

Užmetus akį, gali pasirodyti, kad Lietuvos politinis žemėlapis yra spalvingas, pora dešimčių partijų atstovauja daugeliui pasaulio politinės minties istorijoje sugalvotų, o taip pat ir vietinių – išvestinių, ideologijų. Nusirašyta ideologija – viena, tačiau realūs darbai bei žygiai – visai kas kita. Pagal juos mūsų politinę paletę galima redukuoti į tris blankius atspalvius: liberalkairiuosius, liberaldešiniuosius ir neįtakinguosius marginalus.

Galima konstatuoti: porą kadencijų šalį valdė centro ir pseudokairieji, vykdę atvirą dešiniąją politiką,sutvirtino oligarchų pozicijas, svariai prisidėjo kuriant naujas mega-monopolijas. Po šių Seimo rinkimų, atėjus dešiniesiems, inertiškai norisi tikėti, kad suveiks sūpuoklės principas, ir mes toliau gyvensim pagal paradokso logiką, tai yra rinkimuose nugalėję dešinieji vykdys kairesnę (bent jau socialinę) politiką, nei pastaruosius aštuonetą metų ministerijose užsisėdėję Brazausko-Kirkilo tariamieji socialdemokratai su partneriais.

Tokias iliuzijas puoselėjo ne tik atsitiktiniai partijų rinkimų programų skaitytojai, tą pastebėjo ir socialdemokratas be kabučių profesorius Bronislovas Genzelis rugpjūčio mėnesį portalui „Balsas.lt“ teigęs: „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) įgyvendina kur kas daugiau kairiųjų idėjų, nei vadinamieji G. Kirkilo socialdemokratai – štai iki ko nusirista.“

Tai, ką šiomis dienomis deklaruoja antikrizinio plano iniciatorius Andrius Kubilius, galima pavadinti bent simboliniu žingsniu į kairę – neapmokestinamo minimumo didinimas, įvairių verslo grupuočių išsikovotų PVM lengvatų naikinimas, pelno mokesčio didinimas ir t.t. Skeptikas pasakytų, kad antra tiek antikrizinio plano punktų bus nenaudingi mažas pajamas gaunantiems piliečiams, patentininkams, iš honorarų gyvenantiems kūrybininkams. Taip, krizė yra niekam nenaudinga. Reikės ją kažkaip ištverti.

Net jei paradokso principas šįkart nesuveiks ir paaiškės, kad dešinieji, susumavus visus jų sprendimus, vykdo dešiniąją politiką, tegu. Taip galų gale ir turi būti. Net jei genetiškai jautiesi esąs kairysis, vis dėlto nebekyla ranka kaišioti pagalius į jų ratus. Norėtųsi, kad „kairė“ būdama opozicijoje apsivalytų, tačiau paskaičius Aloyzo Sakalo vizijas apie mechanišką tikrųjų ir tariamųjų kairiųjų susibėgimą krūvon dėl bendro reikalo, kažkodėl neapima joks entuziazmas. Lietuvai reikia tikrosios kairės, kokybiškai naujų – kairiųjų socialdemokratų – tokių kaip B.Genzelis, tik jaunų. Ir pageidautina, kad būtų bent septyni, kad per kitus rinkimus būtų ką sąrašuose reitinguoti.

Yra apie ką pagalvoti, tik laiko pagalvojimams ir persigrupavimams (tiksliau – susikūrimams) liko nedaug – tik ketveri metai. Jei niekas per tuos metus nepasikeis, liksime egzotišku Europos paribio kraštu, kur čiabuviai ant dešinės ir ant kairės kojos avi dešinį batą.

Kol pilietinės kairės kojos reikalai gimdo rudeninę depresiją, belieka apeliuoti (vis dėlto, kad ir kaip žiūrėsi, krikščionys turėtų būti silpnesniųjų pusėje), kad dabartinė dešiniųjų koalicija nenuklystų pastarųjų vyriausybių pramintais cinizmo klystkeliais. Su įtartinomis Arūno Burkšo ir Artūro Zuoko kandidatūromis į ministrus naujosios koalicijos strategams susidoroti pavyko gana diplomatiškai. Su kuo ir sveikinam. Liko dar viena anomalija – į teisingumo ministro kėdę Liberalų sąjūdžio („liberalų be kabučių“) deleguojamas Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Remigijus Šimašius. Būtų neteisinga menkinti R.Šimašiaus kaip vadybininko gabumų – vis dėlto jo instituto, o jei vadintume daiktus tikraisiais vardais – viešųjų ryšių agentūros – rėmėjų sąrašuose praktiškai visas Lietuvoje meškeres įmerkęs stambusis kapitalas – nuo „Dujotekanos“, „Akropolio“ iki „M2invest“. Niekas Lietuvoje tiek ir tokių rėmėjų neturi.

Ginti kažkieno interesus nėra nusikaltimas. Tačiau vargu ar aršiausias stambiojo kapitalo rėmėjų štabo prezidentas yra tinkamiausia kandidatūra į teisingumo ministro postą, ypač tuo metu, kai LLRI rėmėjai bylinėjasi su piliečių judėjimais. Niekas net nepastebėjo pranešimo, kad prieš mėnesį keturiems „Lietuvos“ kino teatro gynėjams „Rojaus apartamentai“ ieškinį pakėlė nuo 600 tūkst. iki milijono litų. Nebėra jėgų stebėtis ir piktintis. Žmonės pavargo nuo absurdo. Kovoti gali su musėmis, tarakonais, bet su teisiniu nihilizmu, tyčiojimusi iš pilietinių iniciatyvų, iš miestiečių ryžto paveikti teritorijų planavimą, iš tarptautinių įsipareigojimų ir teisės aktų nepaisymo – nepalyginamai sunkiau. Dingsta tikėjimas valstybe ir teisingumu. 

R.Šimašius nebuvo pasyvus vadybininkas ar simbolinį statusą turintis prezidentas, jis daugybę kartų deklaravo savo požiūrį į viešąjį interesą ir jo gynėjus, buvo vienas aktyviausių laisvosios rinkos ideologų. Keista, kad tuo metu, kai laisvoji rinka pasaulyje finansiškai ir morališkai bankrutuoja, mums būtinas toks teisingumo ministras? Ir apskritai ar teisingumas su merkantilizmu suderinamas? 

Tariamųjų „socialdemokratų“ laikai įsimins teisingumo selektyvumu – vienu metų laiku prokurorai ir STT tarsi veikia, sensacingai pagauna kelis su klanu nesusijusius arba nebereikalingus grobstytojus, po to – vėl neribotą laiką tyla. Tas pats Artūras Zuokas – nesuprasi – lyg ir teistas, lyg ir juokais visas tas abonentinis procesas. Reliatyvizmas užkniso juodai. Juo labiau, kai tauta laukia teismo išaiškinimo, ar Leo pagimdytas skaidriai.

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/87788