2008-04-23

Nuomonė.
Jonas Vaiškūnas. „Kino pavasaryje“ istorinio filmo kūrėjams grasinta policija

Dvi savaites Vilniuje šurmuliavęs tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ balandžio 17 d. baigėsi nemalonia gaida. Kino centre „Coca-Cola Plaza“ tą dieną turėjusi vykti naujausio Vytauto V. Landsbergis filmo „Kai aš buvau partizanas“ premjera buvo sužlugdyta. Nors žiūrovai filmą pamatė, tačiau režisieriui, kūrybinei grupei bei kviestiniams svečiams kino salėje vietos neatsirado. Visos išanksto tam tikslui užsakytos 60 vietų kino salėje buvo jau parduotos. Nors „Kino pavasario“ direktorė V. Ramoškienė atsiprašė kūrybinės grupės už nesusipratimą ir po valandos filmui skyrė dar vieną salę, tačiau pakartotino seanso metu visiškai pustuštėje salėje premjerinį filmą žiūrėjo tik dalis kūrybinės grupės ir kviestinių svečių, kiti, neįleisti į filmo pirmąjį rodymą, jau buvo išvykę. Susitikimas ir pabendravimas su žiūrovais neįvyko, o po premjeros pavėluotai surengtas kūrybinės grupės bei filmo rėmėjų vakarėlis buvo nelinksmas. Aktoriai bei kūrėjai taip ir liko deramai nepagerbti.

„Tai beprecedentinis įvykis, kai filmo kūrėjai ir rėmėjai festivalio metu nepatenka į filmo premjerą ir turi likti už durų arba išsiskirstyt į namus,“ – sakė filmo režisierius V. V. Landsbergis, priminęs, kad „ir mažiausiuose Europos ar Rusijos kino festivaliuose filmo premjera, ypač nacionalinio, yra įvykis ir tikra šventė.“

V.V. Landsbergis: „Jau ateidamas į kino teatrą premjeros dieną jauti ore tvyrančią šventinę dvasią. Tačiau čia – buvo eilinis komercinis renginys, su bloga organizacija, su visiška nepagarba artistams ir kūrėjams, kurie buvo išprašyti už durų... Nors, manau, esant gerai valiai buvo galima priimt greitą sprendimą ir nesugadinti premjeros. Dabar liko labai prastas atsiminimas apie renginį, nes didžioji dalis svečių liko už borto ir išvažiavo namo taip ir nepamatę filmo... Vietoj pastangų geranoriškai spręsti šį nesusipratimą, mes iš administracijos susilaukėme – grasinimų. Kino seansui prasidėjus mes vis tik įsivedėme į salę kelis aktorius – A. Masiulį, Staliliūnaitę ir kažkokiu būdu suradome jiems vietas, o patys keliese atsisėdome ant laiptų... Bet tai pamatęs administratorius, išsivedė prodiuserę ir pareiškė – tuoj pat išeikite, nes nutrauksime seansą, kviesime policiją, jūsų laukia tūkstantinės baudos... Štai tokiam kontekste vyko lietuviško istorinio filmo premjera.“

Tokiu „Coca-Cola Plaza“ administracijos elgesiu buvo apstulbintas ir vieną pagrindinių vaidmenų filme atlikęs aktorius A. Masiulis. Tikras lietuviško kino grandas, po apkartintos premjeros nuoširdžiai apgailestavo: „Mes filmo aktoriai ir dalyviai ne tik nebuvom sutikti... bet net ir stumdėmės eilutėje tarp žmonių, kurie stengėsi kaip nors prasiveržti į kino salę, kad pamatytų naują lietuvišką filmą. Viskas vėlavo... Aš pasigedau pasiruošimo šventei. Filmo, kaip ir teatro spektaklio premjera yra šventė – ir žmonėms, kurie kūrė tą filmą, ir žmonėms, kurie atėjo žiūrėti premjeros. Aš manau, kad ir tie kas pristato filmą, turėtų irgi pasiruošti, šventiškai nusiteikti, net šventiškai apsirengti turėtų. Šito tą dieną nebuvo. Tai pirmas atsitikimas per mano milžinišką praktiką. Aš kine dirbu jau 53 metus. Suvaidinau daugiau nei 100-te filmų. Tai pirmas toks atvejis ir dar mano gimtoje Lietuvoje... Paliko labai nemalonų įspūdį. Aš tikiuosi, kad tai gal daugiau nepasikartos. Gal taip įvyko iš premjeros rengėjų nepatirties, nežinau, man net gaila jų to sutrikimo, nesugebėjimo susiorientuoti, bet deja taip įvyko. Labai apgailestauju.“

V.V. Landsbergio nuomone, šis atvejis nėra tik apmaudi klaida, tai visos lietuviškos kino industrijos negalios požymis. „Tai ženklas, kuris rodo, kad dabar teatre yra tiktai pinigai, tiktai komercija, tiktai piniginiai ir ūkiniai orientyrai, o moralinių, estetinių, tautinių, patriotinių nebeegzistuoja. Ir tai yra motyvas, verčiantis dar sykį pagalvoti – ar gerai darom naikindami paskutinį „Lietuvos“ kino teatrą? Kino teatrą, kuriame buvo kino dvasia, kuriame dar reikėjo kino, kur dar kūrėjas jautėsi vertu pagarbos žmogumi, o ne „babkių“ uždirbimo priemone kažkokiems verslininkams... Liko tik „Skalvija“ – mažytė 90-ties vietų salelė. Tuo tarpu Lietuvos kinas tiek nusmuko, tiek nusivažiavo, kad mes negalime atsikovoti nors dalies visuomeninės erdvės iš to, kas jau privatizuota. Šis precedentas verčia susimąstyti ir įkvepia viltį dar pakovoti, kad neprarastumėm visko. Nebūtinai „Lietuvos“ vietoje turi būti mūrijami apartamentai, ten turi būti ir gali būti lietuviškas kinas, gali būti europinis kinas su pagarba artistams, kai jie atvažiuoja į premjerą ir su visiškai kitokiais santykiais. Kūryboje tokie santykiai yra neleistini, kokius toleruoja vien komercijos tikslų siekianti „Forum Cinemas“ administracija,“ – po sužlugdytos premjeros kilusiu nerimu dalijosi režisierius.

Į šį nemalonų baigiamosios kino pavasario dienos atsitikimą galima žvelgti įvairiai: kaip į apmaudų nesusipratimą, klaidą, nesusikalbėjimą... Tačiau pažvelgus giliau ir apsižvalgius plačiau, iš ties negali išvengt minčių apie esmingesnes nekomercinio lietuviško kino industrijos negales, kurių atžvilgiu tokie akibrokštai yra simptomai. Ar gali komercinėse erdvėse laisvai ir pilnavertiškai gyvuoti nekomercinis kinas? Verslininkai pasisakantys už visų gyvenimo sričių komercializavimą, sako – taip. Nemaža visuomenės dalis tuo abejoja. Išraiškingas šių skirtingų nuomonių susidūrimo pavyzdys - „Lietuvos“ kino teatro byla.

2006 metais, siekdami išsaugoti kino teatrą kaip visuomeninį objektą, virš 7000 piliečių pasirašė po peticija, reikalaujančia, kad būtų svarstoma galimybė suteikti buvusiam „Lietuvos“ kino teatrui nacionalinės svarbos statusą ir atsižvelgta į sostinės gyventojų nuomonę, sprendžiant kino teatro likimą. Nors piliečių nuomonę tuo kart palaikė ir pats Lietuvos Prezidentas V.Adamkus, tačiau visuomenės kova su privačia bendrove, vietoje kino teatro sumaniusia pastatyti daugiabučius apartamentus, tęsiasi iki šiol.

Visuomenininkams, pasisakantiems už visuomeninę „Lietuvos“ kino teatro paskirtį, plėtros bendrovės pateikė neįtikėtinus ieškinius – 600 000 turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Į teisiamųjų suolą už aktyvią visuomeninę veiklą papuolusi architektūrologė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, viena iš „Lietuvos“ kino teatro gynėjų Jūratė Markevičienė mano, kad „Šiame ginče esmė yra ta, kaip mes žvelgiame į kino meną, su kokiu nusiteikimu einame žiūrėti kino filmo. Man, pavyzdžiui, nemalonu eiti žiūrėti filmo į „Akropolį“ – sėdėti visą seansą tarp spragėsių ir kukurūzų, o galiausiai, pažiūrėjus rimtą filmą su savo apmąstymais patekti į visiškai priešingą pasaulį – tiesiai į parduotuvę. Panašiai yra ir su „Coca-Ccola Plaza“ – jau vien pavadinimas nusako ir aplinką, ir orientyrus. Nesakau, kad nereikia multipleksų, tačiau ne vien popkultūros, bet ir aukštojo meno mėgėjai turi savo teises. Jei „Akropolis“ – tinkamiausia rimtojo meno terpė, kodėl gi neįrengus ten ir Filharmonijos, ir Operos ir baleto, ir Dramos teatro – visų tų meninių aplinkų, į kurias žmonės ateina ypatingo dvasinio bendravimo – susikaupę, šventiški, pasipuošę. O juk kultūringame pasaulyje į kino filmų premjeras ar festivalius žmonės taip pat eina su vakariniais rūbais ir ypatinga nuotaika. Visą šitą būseną mes nepastebimai prarandame, Vilniuje, būsimoje Europos kultūros sostinėje, šitos kino meninės erdvės jau nebelieka.“

Ar pajėgsime atsispirti stambaus kapitalo spaudimui, superkančių ne tik pramonines ir gamybines, bet jau ir visuomenines dvasines kultūrines erdves? Jie ne tik perka ir parduoda. Pasitelkę nupirktus valdininkus ir politikus, jie jau bando pajungti ir Temidės galias, kad sutramdytų kitų interesų vis dar turinčią visuomenės dalį. O kai įbaugint nepavyksta – naudojamos gerai atidirbtos reklaminės piarinės „makaronų kabinimo“ technologijos, sėkmingai veikiančios individualią ir kolektyvinę visuomenės narių pasąmonę. Vienu iš karikatūriškiausių tokios „magijos“ seansų buvo 2008 04 16 d. LRT laida „25 kadras“. Šioje laidoje, kaip klasikiniais Brežnevo propagandos laikais, ekrane pasirodė rinktiniai vieną monolitinę kolektyvinę nuomonę turintys veidai, visaip propagavę visuomenei siūlomą verslininkų gėrį, kurio įgyvendinimui trukdo „keturi protestuotojai“. Negi visuomenė dar iki šiol nesuprato, kad verslininkams tie daugiabučiai apartamentai vietoj „Lietuvos“ kino teatro buvę nebuvę, jiems rūpi – tik nekomercinis lietuviškas kinas. Jie seniai svajoja kaip „Lietuvos“ vietoje įrengs nekomercinio kino teatrą, o va „keli protestuotojai“ viską stabdo teismuose ir neleidžia statyti... „O kino žmonės laukia – ar iš tiesų bus apgintas viešasis interesas turėti naują kino centrą?“ Netikite? Kaip sakoma – spauskite čia ir savo akimis už dyką išvysite užsakytą seansą. Gal ir pažįstamų veidų pamatysite. Bet būkite atsargūs, šios laidos režisierė E. Vertelytė anonsuodama laidą sąžiningai perspėja: „25 kadras, veikia mūsų pasąmonę, skatina elgtis, kaip galbūt visai nenorėtume...“

Taigi, kas gali paneigti galimybę, kad „Coca-Ccola Plaza“ ir „Forum cinemas“ administracija su istorinio kino kūrėjais, kaip su priklydusiais šunimis, būtent ir pasielgė taip kaip visai nenorėjo, nes jau buvo paveikta „Kino pavasario“ uždarymo išvakarėse šmėkščiojusio 25-to kadro? Ir kas garantuoja, kad būsimo nekomercinio kino teatro savininkė UAB „M2 Invest“, po to kai pasieks ko norėjo – taip pat nepasielgs – kaip visai nenorėjo.

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/77698