Londonas: "Fluxus" meno perlai- tautinėms kiaulėms.Kristina Sabaliauskaitė

Kai prieš kelerius metus britų tabloidai pirmuosiuose puslapiuose išsijuosę šaipėsi iš tualetinio popieriaus gydomąja galia tikinčio tuomečio Lietuvos prezidento, rimtieji dienraščiai narpliojo nuožmių lietuvių sutenerių ir prekiautojų narkotikais bylas, o šnekamojoje kalboje žodis „Lithuanian“ buvo vis dažniau palydimas dar dviem – „sex“ ir „slave“, nesumeluosiu, kad daugelis mūsų, Jungtinėje Karalystėje studijavusių ar dirbusių lietuvių, laikė patį tikriausią lietuvybės egzaminą.

Permanentinė gėda dėl lietuvių ir Lietuvos tarsi kokia cheminė šukuosena mums buvo tapusi neatsiejama tautinės tapatybės dalimi.

Su šiuo gėdos jausmu dorojamasi buvo įvairiai. Vieni pasirinko taktiką „susilieti su tapetais“, kaip čia sakoma. Jie vengė viešumoje tarpusavyje kalbėti lietuviškai, kad, neduokdie, aplinkiniai nepagalvotų, jog esi iš Lietuvos. Susitrumpino ar pasikeitė pavardes, kai kurie – net ir persikrikštijo. Giedrė tapo Drew, Andrius – Andrew, o Linas – Leigh.

Ir jų neturėtume beatodairiškai kaltinti – būti lietuviu Londone tuo metu paprasčiausiai buvo blogai dėl profesinės karjeros, ypač, jei toji karjera buvo dar tik bedygstanti, užuomazginėje stadijoje ir susijusi su kokia prestižine, šiek tiek snobiška sritimi. Antrieji su permanentiniu gėdos jausmu kovojo truputėlį aršiai, truputėlį naiviai ambasadoriaudami ir iki užkimimo pasakodami „Lithuania in the World“ lėktuvinio žurnalo pasaką – apie geltonus lietuviškus rugių laukus, kopas, gintarėlius, pagoniškus lauželius ir seniausią pasaulyje lietuvių kalbą.

Tretieji tiesiog bandė nekreipti dėmesio, nesileisti graužiami tos permanentinės gėdos ir augintis storą storą, tarsi begemoto, odą.

Bet būdavo vis tiek labai sunku. Todėl kartais, kaip deguonies įkvėpti nacionalinio pasididžiavimo nueidavau į „Tate Modern“. Ten, ekspozicijos salėse atsistodavau prie savojo pasididžiavimo salelių – Vilniaus I.Trutnevo dailės mokyklos absolvento Chaimo Soutine’o drobių ir druskininkiečio Jacques’o Lipschitzo skulptūrų, tų dviejų ksenofobiško Lietuvos pseudokultūros establišmento savais niekaip nepripažįstamų kūrėjų – nes juk Druskininkuose gimęs žydas negali būti Lietuvos menininkas, o iš gudiškų Smilovičių kilęs Soutine’as apskritai nieko bendra su Lietuva neturi, nepaisant to, kad būtent Vilniuje susiformavo jo kūrybinis braižas.

Nepaisant to, kad būtent Vilniuje buvo priimtas sprendimas kartu su vilniečiais bohemos broliais Micheliu Kikoinu ir Pinchusu Kremegne’u vykti ir kartu šturmuoti Paryžių, pasaulio menų sostinę, kurios kosmopolitinės įtakos iš Ch.Soutine’o drobių taip niekada ir neišmušė apniukusio mūsų krašto peizažo motyvų bei vilnietiškojo angst nerimo.

Bet ilgiausiai užtrukdavau prie nemažos „Fluxus“ ekspozicijos „Tate Modern“, kuri kiekvieną kartą įkvėpdavo nepakartojamo optimizmo. Ne tik dėl Jurgio Mačiūno vardo ir jo darbų viename garsiausių pasaulio meno muziejų, bet ir dėl patvirtinimo, kad lietuvis, o kartu ir Lietuva, nors vieną vienintelį kartą pasaulio meno istorijoje nebuvo tolimu pasaulio meno ir kultūros reiškinių aidu – aidu, kaip įprasta, gerokai aptilusiu ir pravėsusiu, kol pasiekia tolimą Rytų Europos provinciją

Kad tą, bene vieną vienintelį kartą lietuvis Jurgis Mačiūnas dėjo skambų akordą meno istorijoje – ir ne bet kokį akordą, o akordą, pradėjusį vieną reikšmingiausių XX a. meno reiškinių. Kad buvo pasaulio meno epicentre kaip jo visavertis narys ir kūrėjas, kaip lygus šalia garsiausiųjų to meto lygių – Andy Warholo, Johno Lennono, Yoko Ono ir Nam June Paik. Dar – Jono Meko.

Jonas Mekas kūrybos ir pasaulio meno istorijos perlą – Jurgio Mačiūno palikimą – atvežė į Lietuvą, kur įrengta moderni, pasaulinius standartus atitinkanti ekspozicija, kur kas geresnė už londonietiškąjį „Fluxus“ fragmentą.

Kai kurie rauko nosis – neva šalia parduotuvės, šalia blizgančių batelių ir rankinukų. Jiems neįtiksi – čia jie kaltina naujuosius turtuolius visiškai neremiant meno ir kultūros, tačiau vos tik jie suteikia pastogę menui ir kultūrai – irgi blogai.

Priekaištai mados ir meno kaimynystei irgi gerai atskleidžia lietuviškąjį informacijos stygių: šiandien stambieji mados koncernai yra vieni didžiausių šiuolaikinio meno rėmėjų. Pasaulinio garso architektė Zaha Hadid bendradarbiauja su „Louis Vuitton“ ir „Chanel“, koncernas LVMH turi didžiules meno rėmimo iniciatyvas, o jo savininkai – vienas reikšmingiausių šiuo metu pasaulyje meno kolekcijų.

Dėl šiuolaikinių kainų aritmetikos su skeptikais irgi verčiau nesiginčyti – dėl tos priežasties, kad, manau, nedaugelis iš tų skeptikų yra kada nors pirkęs pasaulinės reikšmės šiuolaikinį meną rimtose galerijose ar aukcionuose, tad nelabai turi pagrindo ar patirties diskutuoti apie jo kainas.

Pakalbėkime geriau štai apie ką: kad Jonas Mekas, atveždamas „Fluxus“ palikimo perlą į Lietuvą, padarė vieną didelę klaidą – vadovavosi sveiku protu ir pasaulyje priimtais kriterijais, kas vertinga, kas svarbu. Ir nepamatė, kad iš tiesų veža perlus kiaulėms.

Kiaulėms meno perlų nereikia. Kiaulėms reikia lengvai virškinamo meninių atliekų jovalo – išėdų, paplavų ir lupenų. Apsišaukėliai atvykėliai teplioriai, patys save apdovanoję neegzistuojančių akademijų titulais, Lietuvoje sulaukia susižavėjusio kriuksėjimo, o milijonus ryjantys menkaverčiai istoriją fabrikuojantys projektai pristatomi kaip patriotizmo ir kultūros išsaugojimo viršūnė.

Čia nereikia nei pasaulinę reikšmę turinčio unikalaus meno archyvo, nei pasaulinio muziejaus filialo. Čia, pasirodo, reikia provincialių, tarsi iš XIX amžiaus romantinių paistalų atkeliavusių „Tautos namų“ ir tvarto šiaudais pakreikto Vilniaus senamiesčio, žviegiančios armonikos, medinių klumpių bei buko patriotizmo ašarų „bambaliniu“ alumi užpiltose akyse. Čia apie kultūrą sprendžia ir jai nuosprendžius pasirašo ne profesionalai, o nieko bendra su ja neturintys funkcionieriai, grėsmingai panašūs į personažus, tarsi atkeliavusius tiesiai iš filmo „Šuns širdis“.

Ir – kriuksinti minia. Minia, serganti labai pavojinga liga – autoritetų nuvertinimu ir nesugebėjimu gerbti objektyvių pasiekimų, paprasčiausių visuotinai pripažįstamų pasaulinių vertės kriterijų, kurių, beje, nenusipirksi.

Šiai miniai Jonas Mekas –marazmatikas spekuliantas, „Fluxus“ – kliedesiai, Umberto Eco – arogantiškas kvailys, Claudia Schiffer – baidyklė, Gugenheimo muziejai – „žydų mafijos“ pinigų plovyklos, o Lietuvos pozicionavimo tarptautiniame kultūros kontekste apskritai nereikia.

Norėjau parašyti kokį nors gražų kalėdinį sveikinimą-palinkėjimą, o gavosi štai kas. Bet sveikinimai palauks.

Kol kas noriu palinkėti atsibusti. Iš nihilizmo, iš visa ko neigimo, kuris jau pasiekė patologinį lygmenį. Išmokti gerbti daug pasiekusius ir objektyviais kriterijais tai įrodžiusius žmones bei reiškinius, net jei jie asmeniškai ir nepriimtini, nepatinka, ar tiesiog nesuprantami dėl išsilavinimo stokos.

Nežinoti ar nesuprasti – jokia nuodėmė ir jokia gėda, bet tokiais atvejais kartais reikia tiesiog pagarbiai nulenkti galvą prieš neginčijamus svarbos įrodymus. Net jei tau ir negražu, net jei ir nesupranti, net jei ir kiaulės aplinkui garsiai kriuksi priešingai. Nes pagarbos jausmas – tai tas jausmas, kuris žmogų skiria nuo kiaulės.

Post scriptum. Pati turiu prisipažinti, kad nesu didelė XX a. meno gerbėja. Mano aistra – XVII amžiaus dailė. Bet man nė į galvą neateitų menkinti „Fluxus“, Jurgio Mačiūno ar Jono Meko. Ir žinau, kad kai man vėl bus labai gėda dėl savo tautos, aš ir vėl eisiu į „Tate Modern“ – pasiklausyti optimistiško skambiausiojo lietuviško akordo pasaulio meno istorijoje.

http://www.lietuvosrytas.lt/?id=11976091931195686854&view=4