epilogas laikrascio korespondentes pokalbis su kino centro direktore
KOR: Girdėjau, jūs labai daug nuveikėte, kad šis kino teatras apskritai egzistuotų. Ar tai tiesa?
DIR: Na ne, jis egzistavo jau labai seniai.
KOR: Bet jam juk grėsė uždarymas...
DIR: Jį lyg ir norėjo uždaryti, bet jeigu būtų norėję, tai būtų ir uždarę. Mes čia galėtume kryžium gultis, nepaklausytų. Turbūt tiesiog situacija susiklostė mums palankiai, kad jo neuždarė: arba nebuvo pirkėjo, arba galbūt pamatė, kad kils didelis visuomenės pasipiktinimas, jeigu jį uždarys. O mes stengiamės, kad jis šiek tiek atsigautų, kad būtų dar vienas pretekstas neuždaryti.
KOR: O kokia situacija dabar? Ar yra kokia nors garantija, kad šitas kino teatras bus? Ar jis gali bet kada pradingti?
DIR: Nėra jokios garantijos. Man labai aiškiai pasakyta, kad šis pastatas bus privatizuotas ir kad Skalvija bus perkelta kažkur kitur. Sakė, neturėkite net iliuzijų, kad jūs čia liksite.
KOR: O kokia yra garantija, kad jei teatras bus iškeltas, jis iš tikrųjų gyvuos kitur tokia pačia forma?
DIR: Žodinė.
KOR: Ir kas čia sprendžia tokius klausimus?
DIR: Vilniaus miesto savivaldybė.
KOR: Vadinasi, jeigu tik savivaldybė nori, ji gali šitas patalpas savo nuožiūra kažkam atiduoti, privatizuoti, t.y. parduoti, tačiau jeigu nenori, gali ir neparduoti?
DIR: Taip.
KOR: Vadinasi, jie neprivalo niekam parduoti?
DIR: Neprivalo. Bet patalpos yra strategiškai geroje vietoje, be to, nėra visiškai pritaikytos kinui, pati patalpa per maža, pastatas ne pačios geriausios būklės. Reikia daug investicijų, kad būtų galima padaryti čia gerą kino teatrą tokia savivaldybės nuomonė. Mums yra gerai kaip yra, bet mums jau trūksta vietos, mums reikėtų daugiau. Antro kino teatro savivaldybė nesteigs bet kokiu atveju. O plėstis mums nėra kur.
KOR: O jums neatrodo, kad čia tiktai pretekstas tam, kad galėtų išgrūsti Skalviją iš geros vietos kur nors į naujus rajonus, prie Akropolio... į nestrategišką vietą?
DIR: Ne, ne. Tikrai ne. Jie suvokia, kad toks kino teatras miestui reikalingas. Mes bandome tai įrodyti, ir manau, kad įrodėme, jie mumis pakankamai didžiuojasi, ir tikrai nemanau, kad taip lengvai mus kur nors nukištų. Bet tai tik žodinis pažadas.
KOR: Kadangi toks kinas laikomas nepelningu ir panašiai, kaip jums atrodo, ar norint jį išlaikyti reikia daryti kokių nors kompromisų?
DIR: Žinoma. Mano ir buvo tokia taktika. Man atrodo, kad reikėtų truputėlį prie publikos taikytis, tam tikras nuolaidas padaryti norint juos prisivilioti ir auklėti. Kaip paukščiukams trupinukus berti ir pratinti prie vis sveikesnio maisto. Taip, mes darome tokių kompromisų. Bet jeigu bandome visiškai įtikti masėms, mums nieko nepavyksta, nes žmonės neina.
KOR: O ar būtina atsisakyti kitų dalykų, kurie šiaip tokiai įstaigai labai svarbūs?
DIR: Ne visai suprantu, apie ką būtent klausiate.
KOR: Pavyzdžiui, noriu paklausti dėl vakar dienos. Vakar čia vyko kažkoks vakarėlis.
DIR: Taip.
KOR: Buvo parašyta, kad jis vyks nuo pusės aštuonių.
DIR: Kur buvo parašyta?
KOR: Prie kasos buvo raštelis, kad nuo 19.30, t.y. po kino seanso, vyks uždaras vakaras.
DIR: Aš nepastebėjau.
KOR: Kaip taip išėjo, kad labai garsi to vakarėlio muzika grojo kino seanso metu ir trukdė žiūrėti filmą?
DIR: Taip išėjo, nes vakaro organizatoriai savavališkai paleido muziką. Jie derino su baru, o ne su mumis.
KOR: Jie tai padarė savavališkai?
DIR: Na taip, su mumis jie nederino, galbūt derino su baru. Mums jie apskritai nesakė, kad bus muzika. Mes susitarėme tiktai dėl to, kad pusę aštuonių jiems paleidžiam seansą.
KOR: Ar ta kavinė yra atskira organizacija?
DIR: Taip.
KOR: Ir jie gali daryti, ką nori?
DIR: Jie gali daryti, ką nori. Mes išnuomojome tas patalpas kavinei. Ten yra visiškai kiti savininkai, jie turi savo tvarką. Jeigu jie mums trukdo arba mes jiems trukdom, mes bandome derinti interesus.
KOR: Nelabai įsivaizduoju, kaip jūs galite jiems trukdyti. Ar tą renginį organizavo kino teatras?
DIR: Tai nebuvo nei kino teatro renginys, nei kavinės renginys, tai buvo trečios šalies organizuotas renginys, tai yra jie išsinuomojo salę filmui ir išsinuomojo barą vakarėliui.
KOR: O nuo kelintos valandos jie išsinuomojo salę?
DIR: Nuo 19.30.
KOR: O kavinę?
DIR: Nežinau.
KOR: O jūs ten vakar buvote?
DIR: Aš buvau čia, buvau ten, buvau išėjusi, paskui grįžau.
KOR: Bet jūs matėte, kad jie tą muziką leidžia, ir negalėjote nieko padaryti, kad jie palauktų vos vieną valandą?
DIR: Aš jų prašiau, kad jie neleistų muzikos. Jie pasakė gerai. Salėje buvo administratorė. Jeigu jinai... Tuos dalykus tvarko jinai. Aš sėdžiu čia, dirbu. Jinai, matyt, prašė, gal neklausė... Aš, tiesą sakant, nežinau šitos situacijos, nes nebuvo jokių nusiskundimų.
KOR: Kaipgi, buvo nusiskundimų. Aš skundžiausi.
DIR: Bet aš tik dabar išgirdau.
Administratorė: Tik vienas buvo jūsų nusiskundimas.
KOR: Kad ir vienas, bet buvo.
DIR: Tai yra tiesiog garso izoliacijos problema.
KOR: Ne, čia ne garso izoliacijos problema.
DIR: Garso izoliacijos.
KOR: Nejaugi nebuvo priemonių neleisti tiems žmonėms groti garsią šokių muziką kino seanso metu?
DIR: Jeigu jie išsinuomojo kavinę, jie daro, ką nori.
KOR: Tuomet čia ne kino teatras, čia kažkas kita.
DIR: Kino teatras.
KOR: Kino teatre gali šitaip būti?
DIR: Taip. Aš kalbėjausi su kitais kino darbuotojais iš užsienio, ir jie sakė, kad labai dažnas atvejis, kai girdisi kažkur šalimais garsai. Taline yra kino teatras vienintelis, lygiai taip pat. Ar Rygoje? Ir ten, ir ten! Senamiestyje, labai gerose vietose. Šalia yra naktinis klubas, už sienos. Vyksta animacinių filmų festivalio atidarymas, labai tylūs filmai, o už sienos daro soundčeką (garso patikrinimą). Nieko nepadarysi.
KOR: Juk čia ir yra milžiniškas kompromisas.
DIR: Na taip.
KOR: Bet čia yra ne už sienos, o tas pats pastatas. Nejaugi negalima sudaryti nuomos sutarties su tokia sąlyga, kad kavinės veikla neturi trukdyti kino teatro veiklai?
DIR: Ne.
KOR: Bet juk tai nesąmonė.
DIR: Daug nesąmonių yra.
KOR: Taip, nesąmonių daug, bet su jomis reikia kovoti.
DIR: Mes ir kovojam, mes su daug kuo kovojam, ir su didesnėm nesąmonėm, ir su mažesnėm.
KOR: Ar jūs suprantate, kad žiūrovai nepatenkinti tokia situacija? Ne tik aš viena, tiesiog kiti to nepasako.
DIR: Suprantu. O žinote, kokia dar buvo situacija? Čia lankėsi Jonas Mekas. Jis buvo sumanęs pristatyti Skalvijoje avangardinio kino rinktinę. Atvežė tuos filmus, mes turėjome 16 mm projektorių, rodėme juos. Tie filmai buvo nebylūs. Salėje turėjo būti mirtina tyla. Jonas Mekas užėjo čia, į administracines patalpas, pasėdėjome, paskui sako: aš noriu eiti į barą padainuoti. Nuėjo į barą, ten buvo jo draugas su būgnais, jis pats su lūpine armonikėle. Jie pradėjo koncertuoti. Dainavo bele ką, nes buvo išgėrę. Grojo garsiai, taip, kad viskas girdėjosi salėje.
KOR: Per savo filmus?
DIR: Ne per savo. Tai buvo avangardo filmai Andalūzijos šuo, pavyzdžiui. Ir visi žiūrovai buvo labai patenkinti.
KOR: Patenkinti?
DIR: Taip.
KOR: Kad per Andalūzijos šunį grojo ir dainavo?..
DIR: Taip, galbūt dėl to, kad rodė filmą ekrane, už sienos kažkas skambėjo, vyko gyvenimas, žiūrovai vienu metu tarsi buvo ir ten, ir čia galbūt dėl to buvo patenkinti, nežinau.
KOR: A, čia neva postmodernizmas toks išėjo. Jeigu Mekas, galima į tai pažiūrėti kaip į...
DIR: Vieniems Šapauskas, kitiems Mekas, žinot. Kas ką garbina...
KOR: Na bet jeigu Mekas pats yra kino menininkas, gal jis tokiu būdu įgarsino tuos nebylius filmus...
DIR: Ne, jis negalvojo apie tai, jis tiesiog linksminosi. Garsiai linksminosi. Ir aš jų prašiau, sakiau, kad tyliau grotų. Jie pritildavo, ir vėl įsijausdavo.
KOR: Žinote, aš, pavyzdžiui, specialiai atskridau iš labai toli pažiūrėti būtent šio filmo, kurį čia rodo vieną vienintelį, pirmą ir galbūt paskutinį kartą, ir tą vieną valandą per dieną noriu jį pažiūrėti ramiai, be jokio pašalinio bet kurios žvaigždės įgarsinimo. Man įdomu, argi kino teatre negalima to pasiekti?
DIR: Žinoma, galima. Mes galime gražiai paprašyti baro...
KOR: Gražiai paprašyti? O kodėl vakar niekas nepaprašė?
DIR: Ko?
KOR: Kad negrotų.
DIR: Prašė.
KOR: Ir nesutiko?
DIR: Matyt, kad ne. Nesuprato, kodėl...
KOR: Nesuprato kodėl? Nesuprato, kad čia kiną rodo?
DIR: O kas jiems tas kinas? Na, rodo, tai rodo. Tegul eina tas kinas, jie nori linksmintis.
KOR: Žinoma, visi nori linksmintis. Tačiau jeigu čia pasirodo neva televizijos žvaigždė, tai linksmintis jam kliūčių turbūt nėra?
DIR: Ne, kodėl, mums visiškai tas pat, ar čia kas iš televizijos, ar iš prezidentūros.
KOR: Tai ar kavinė nesutiko negroti, ar Šapauskas nesutiko?
DIR: Nežinau. (Administratorei) Kieno buvo prašyta, kad negrotų vakar?
Administratorė: Šapausko. Jis užėjo į salę, pasižiūrėjo. Ir praktiškai tiktai jums vienai ta muzika užkliuvo. Aš klausiau žiūrovų...
DIR: Tai aš ir sakau...
KOR: Tai netiesa.
Administratorė: Aš pati sėdėjau salėje, gale, ir man ta muzika netrukdė...
KOR: Tai netiesa, kad tik man ta muzika trukdė, tiesiog tik aš viena apie tai kalbu. Žmonės niekad nepasakys...
DIR: Šiaip tai dažniausiai pasako. Mano ten irgi daug pažįstamų sėdėjo, ir nieko. Šiaip tai tikrai pasakytų.
Administratorė: Paskui aš irgi klausiau žmonių...
KOR: Tai negali būti joks pateisinimas, jeigu žmonės nieko nesakė. Žmonės norėjo žiūrėti filmą, o ne lakstyti ir skųstis. Čia buvo rodomas filmas, iš kurio daug kas tiesiog nenorėjo praleisti nė vienos minutės.
Administratorė: Jis pats įėjo į salę, sako: aš profesionalas...
KOR: Kas tas Šapauskas?
Administratorė: Taip, taip, taip. Ir jis sako: aš, kaip profesionalas, matau, kad jums netrukdys žiūrėti.
KOR: Ką, tas pats, kuris grojo, ir nusprendė, kad mums jo muzika netrukdys žiūrėti?!
Administratorė: Ir jis buvo tikrai labai geranoriškai nusiteikęs.
MORALAS
Televizijos laida 25 kadras papasakojo apie naujo kino teatro, tai yra, atsiprašau, kino klubo Lietuvos kino teatro patalpose viziją (žodis vizija neilgai trukus pradės kelti refleksinį šleikštulį). Pavyzdžiu šiai vizijai kažkodėl paimtas vadinamasis kino klubas prašmatniame Londono Hampsteado rajone. Tačiau niekas žiūrovams nepaaiškino, kad Londone taip pat yra ne tik keletas rimtų repertuarinių kino teatrų, bet strategiškai ypač geroje vietoje dar ir didžiulis, trijų salių Nacionalinis kino teatras, kuriame rodomi beveik vien tik rinktiniai, nekomerciniai, išskirtiniai filmai, kur draudžiama neštis į sales maistą, o pavėlavęs vos penkias minutes į salę nebebūsi įleistas, kur salės kartais lūžta, o kartais būna beveik tuščios, tačiau dėl to joks uždarymas jam negresia. Kodėl pavyzdžiu nepaimti jo? O to marginalinio kino klubo, kuriame bilietas į kino seansą kainuoja trigubai daugiau nei kituose Londono kino teatruose, vadybininkai gyrėsi šitaip: Svarbiausia čia ne kinas, o koncepcija ir kino manija; surengėme Ispanijos kino saloną, žiūrėjome Almodovaro filmus, gėrėme ispanišką vyną; mes akcentuojame ne filmus, o žiūrovų pamišimą dėl kino; po filmo žiūrovai čia kalbasi, eina į balkonus arba į VIP salę labai įdomi koncepcija.
Staiga viskas pasidaro aišku šitą viziją ir labai įdomią koncepciją įbruks mums vietoj Skalvijos ir Lietuvos! Skalviją strategiškai uždarys, nes dviejų tokių kino teatrų nereikia, o vietoj jos didesnėse Lietuvos patalpose įrengs kino teatrą vadinamajam elitui, kur tie sėdės minkštuose foteliuose ir, paspaudę mygtukus šalia esančiuose staleliuose, galės į kino salę išsikviesti padavėją su šampanu; kur tie išrinktieji (nes bilietas bus prieinamas tik jiems), atėję į kiną, iškart eis į VIPo kambarį... Kur svarbu ne kinas, o kino manija, kitaip sakant, visiškai apsimestinis domėjimasis kinu, vien kaip pretekstas eilinį kartą pasipuikuoti pajamomis, žmonomis, dantimis, drabužiais, etc., kartu dar ir vaizduojant kultūringus. Ir tai bus dovana Vilniaus miestui (neva išsaugos kino teatrą), už kurią turėsime būti dėkingi.
O iš tiesų tai bus dar didesnis išniekinimas ir pasityčiojimas, negu kad būtų Lietuvos patalpose įrengę parduotuvę. Lygiai kaip išprievartautų moterį, o paskui dar pasakytų: čia tau nuo manęs dovana, būk dėkinga. Kaip sakė Berlyne, Aleksandro aikštėje: es gibt solche Leute (yra tokių žmonių).
http://www.culture.lt/7md/?leid_id=780&kas=straipsnis&st_id=7833
|