2007 08 13
Tomas Bakučionis: Kino teatras Lietuva: nugriauti negalima išsaugoti
Kino teatro Lietuva pastarųjų kelių metų istorija vis tebeduoda peno diskusijoms ir ginčams. Vien per pastarąsias dienas pasirodė bent keletas publikacijų uždaryto kino teatro tema. Tomas Čyvas pakomentavo ir nusistebėjo, kad šį sovietinį betoninį balvoną savo parašais gina bemaž 8 tūkst. žmonių, ir ten, anot T.Čyvo, niekada niekas jokių gerų filmų nerodė, o praktiškai tą patį holivudinį multlipleksų repertuarą. Į T.Čyvo komentarą kitais argumentais atkirto Andrius Navickas ir tiesiog už kelių valandų ta pačia tema vėl atrašė T.Čyvas. Dviejų žinomų intelektualų disputas neliko nepastebėtas gausių interneto portalo bernardinai.lt skaitytojų. Kad šiam objektui atsiranda vis daugiau neabejingų, galiu tik pasidžiaugti, juolab, kad esu vienas iš keturių ižūlių išsišokėlių, išdrįsusių teisminiu keliu kvestionuoti valdžios institucijų (Vilniaus Apskrities viršininko administracijos) politinius ir verslo sprendimus Lietuvos atžvilgiu.)
Neketinu apie tai diskutuoti su Tomu Čyvu, jei jam šis objektas - tai viso labo betoninis balvonas, kurį reikia kuo skubiau nušluoti, tai jo skonio reikalas. Teisybės dėlei reikėtų nebent pridurti, kad pagal architektūrines formas, kino teatras Lietuva - ne ką daugiau sovietinis pastatas, nei, tarkim: operos teatras (stiklinė būda su purvinomis stiklinėmis sienomis, Nacionalinis dramos teatras, suardęs Gedimino prospekto perimetrinio užstatymo vientisumą, tikra sovietinė miesto centro erdvės deformacija, Sporto rūmai (beje, įtraukti į kultūros paveldo sąrašą) ir t.t. Tai septinto-aštunto dešimtmečio architektūrinis funkcionalizmas ir tiek. Beje, tipiškas to laikmečio kitų šalių archietktūrai, pavyzdžiui Hayward galerija Londone. Galima būtų tokį panašių objektų sąrašą tęsti, o šias, gal kai ką šokiravusias frazes, kabutėmis atskyriau ne šiaip sau. Aš taip nemanau apie paminėtus kultūros objektus, tačiau maždaug tokiu stiliumi ir tokiomis kategorijomis apie kino teatrą Lietuva kalba jo nugriovimo šalininkai.
Tačiau klausimas yra išties gerokai platesnis ir gilesnis, nei betoninio balvono problema.
Vienas iš kausimų, apie kurį ir šiandien reikia garsiai kalbėti, tai kino teatro privatizacijos ekonominis pagrįstumas. Problema ta, kad ilgą laiką viešose diskusijoje buvo iškreiptai pateikiami kino teatro pardavimo privačiam verslo subjektui faktai, manipuliuojama teiginiu apie esą nuostolingai dirbusį kino teatrą. Štai ką kalba faktai ir skaičiai.
Valstybinis kino teatras "Lietuva" 1990-1991 m. buvo reorganizuotas į UAB "Lietuvos kino teatras", kurio apie 93 procentus akcijų valdė Savivaldybė, o likusius 7 procentus akcijų įsigijo 14 kino teatro darbuotojų.
1997m. UAB "Kino teatras Lietuva", su Savivaldybės žinia paėmė 1 mln. 900 tūkst. litų kreditą iš Žemės ūkio Banko kapitalinei renovacijai ir įrangai įsigyti. Maždaug per keletą metų kreditas buvo gražintas iš kino teatro uždirbtų lėšų, nes priešingai negu dažnai būdavo teigiama, Lietuva negavo nė lito dotacijos nei iš Savivaldybės, nei iš Valstybės, taigi mokesčių mokėtojams jis nekainavo nė cento! 1998 m. buvo paimtas antras 2 mln. 500 tūkst. litų kreditas tolesnei renovacijai ir įrangai, kurio gražinimas buvo išdėstytas iki 2005 m. ! Privatizavimo laikotarpiu 2002 m. dar buvo likusi kiek daugiau nei 1 mln. litų negražinto kredito dalis.
Kreditų pagalba buvo atliktas kapitalinis viso pastato ir priestato remontas, suformuota antra 88 vietų salė, įrengta moderni projekcinė ir garso įranga - du vokiški kino projekciniai aparatai (tuomet kainavę po 125 tūkst. Vokietijos markių, t.y. po 300 tūkst. litų), įrengti ekranai, sutvarkyta salių akustika, įrengta brangi dolby garso sistema, įrengtos minkštos kėdės, atnaujintos ir modernizuotos elektros, šildymo ir ventiliacijos sistemos.
Kino teatras šalia to, kad laiku gražino kreditus, iš savo uždirbtų pinigų mokėjo darbuotojams atlyginimus, pats finansavo kino programas, filmų importą, vertimus, subtitravimą, mokėjo žemes nuomos mokestį ir net pelno mokestį tuo metu, kai net komerciniai bankai nuo pelno mokesčio buvo atleisti. Trumpai tariant - kino teatras buvo rentabilus. Lietuva gaudavo vienintelę maždaug 80 tūkst. eurų per metus subsidiją iš Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos, kaip European cinema tinklo dalyvis, demonstravęs prancūzų kino produkciją.
Įdomi detalė: 2002 m., prieš pat kino teatro privatizavimą, Vilniaus m. savivaldybės ekonomikos skyrius padarė UAB "Kinoteatras Lietuva" turto vertinimo perkainavimą. Kitaip tariant, įmonės turto balanse buvo įvertintas didelis nusidėvėjimas už 2001 m. finansinį laikotarpį. Peršasi logiška išvada, kad šio įvertinimo tikslas buvo nuvertinti kino teatro turtą, fiksuojant įrangos ir pastatų nusidėvėjimą taip, kad atrodytų, jog buvo nuostoliai. Turint omeny, kad tai įvyko vos keletą savaičių iki privatizavimo aukciono, svarbiausias tokios operacijos tikslas galėjo būti - dirbtinai sumažinti pradinę privatizavimo aukciono kainą. Juk pastatai ar šimtus tūkstančių litų kainavusi projekcinė technika bei kita įranga negali per vienerius metus nuvertėti keliais šimtais procentų?
Nūnai į dienos šviesą išplaukia vis daugiau pikantiškų faktų ir faktelių apie pastato privatizavimo istoriją, juolab apie net du įvykusius privatizavimo aukcionus. Tiek pirmajame, tiek antrajame aukcione nugalėjo Vilniaus prekybos dukterinė įmonė UAB Regiono investicija. Įdomu tai, kad ši įmonė, nugalėjusi pirmajame aukcione, vykusiame 2002 metų gegužės mėnesį, atsisakė pirkti kino teatrą, paaukodama 100 tūkst. litų aukciono užstatą, tačiau jau po pusmečio surengtame antrame aukcione ta pati Regiono investicija kino teatrą įsigijo už dvigubai ar net trigubai mažesnę nei pavasarį sumą maždaug už 2 mln. litų.. Tai tik keli faktai, visos kitos šios istorijos detalės jau turėtų būti atskiro žurnalistinio, o gal ir teisėsaugos institucijų tyrimo tema. Po trijų metų nuo antrojo aukciono, Regiono investicija pardavė kino teatrą Lietuva už gerokai didesnę sumą (žmonės kalba, kad už 15 mln.) bendrovei M2Invest, kuri yra plėtros bendrovės Rojaus apartamentai akcininkė.
Kino teatras Lietuva yra chrestomatinis pavyzdys didelės dalies privatizavimo proceso vykdomo per pastaruosius 17 metų. Proceso, kurio esmę suvokėme per vėlai, o ji negailestinga ir žiauri viešosios gėrybės pusvelčiui atiduodamos į turtingųjų ir galingųjų rankas, tokiu būdu jiems įgaunant dar daugiau galios. Viskas teisėta...
Lietuvos istorijoje atsispindi ir kiti svarbūs aspektai. Pagal siūlomą dabartinį investuotojų projektą, nugriovus Lietuvos pastatą, gyvenamuoju ir komerciniu kompleksu turėtų būti užstatyta ir visa aikštė priešais dabartinį kino teatrą iki pat Pylimo gatvės. Tai ydingos Vilniaus miesto plėtros ir planavimo išraiška. Tokio planavimo pasekmes jaučiame kiekvienas, stovėdamas kamščiuose ties Akropoliu, Žirmūnų Hyper RIMI ir kitais stambiais prekybos centrais. Kitas dalykas, kad beatodairiškas užstatymo tankinimas miestą dusina tiesiogine prasme, nes mažėja galimybės oro srautams (ypač miesto centre) natūraliai išsivalyti nuo dulkių, juolab patys plika akimi dažnai stebime, kad Vilnius kuo toliau, tuo labiau skendi dulkėse. Neįsivaizduoju, kaip tai galėtų nerūpėti kiekvienam Vilniečiui? Juolab nesuprantu, apie ką šioje vietoje galvoja užsiimantys plėtros verslu, gal jie kvėpuoja kitu oru? Matyt kad taip, jeigu juos papiktino 8 tūkstančių gyventojų nesutikimas su tokia plėtra senamiesčio teritorijoje. Matyt ir plėtros bendrovės Rojaus apartamentai vadai mano, kad miestiečių noras turėti laisviau kvėpuojantį miestą yra neteisėtas, o šią vertybę ginančius dar ir į teismą padavė....
Deja, miesto tankinimas centre ir senuosiuose gyvenamuosiuose rajonuose (Žvėrynas, Žirmūnai, Antakalnis, Šnipiškės) įgauna vis didesnį pagreitį. Ar teko girdėti, kad rengiant detaliuosius planus būtų atliekamas poveikio aplinkai vertinimas, atliekami išsamūs tyrimai, įskaitant ir poveikį atmosferai? Jei ir kažkas panašaus padaroma, tai tik dėl paukščiuko planavimo dokumentuose. Turimomis žiniomis, nieko rimto nebuvo daryta ir Pylimo g. 17 sklype.
Lietuvos atveju tenka kalbėti ir apie archeologiją bei kultūros paveldo teritoriją su Vingrių šaltiniais, kuriuose yra išlikę 16 a. Vilniaus vandentiekio fragmentų. Investuotojai po visu sklypu planuoja įrengti dviejų aukštų požeminį garažą 120 automobilių! Investuotojas teigia ištyrinėjęs 23 kv. m. plotą (iš daugiau nei 40 arų !), iškasdamas keletą žvalgomųjų šurfų. Ar bereikalingas šioje vietoje komentaras? Lieka tik retoriniai klausimai. Įdomu, ką galvojo anuomet kultūros ministre buvusi Roma Žakaitienė, pasirašydama šio senamiesčio sklypo apsaugos reglamento pakeitimus, kuriais buvo leista griovimas ir daugiaaukštė gyvenamoji statyba? O ką tuomet galvojo KVAD (dabar KPD) vadove buvusi Diana Varnaitė (Novotel krikštamotė) ? Šiais parašais ir remiasi nekilnojamo turto plėtristai, nors naujų statinių statyba ir paveldo naikinimas prieštarauja vyriausybės susitarimui su UNESCO. Atrodo, kad paveldo objektų niokojimas jau seniai nebekelia jokio galvos skausmo paveldu besirūpinančių institucijų vadovams. Čia belieka priminti jau spaudoje aprašytus Klaipėdos pavyzdžius, tame tarpe ir už paveldo gynimą jau net nukentėjusį valstybės pareigūną Naglį Puteikį. Įdomu, koks likimas laukia Tuskulėnų dvarvietėje statomo genocido aukų muziejaus statybvietėje atkastų unikalių 16 a. degimo krosnių? Panašu, kad dėl jų taip pat niekam galvos neskauda.
Bet pabaigai grįžkime prie paties kino teatro Lietuva, kuris buvo ( o gal dar yra?) paskutinis kino teatras Vilniaus centre ir senamiestyje. Iš pateiktos Lietuvos privatizavimo istorijos nuotrupos kyla pagrįstas įtarimas, ar pagal panašų modelį nebuvo "nudėvėti" ir visi kiti Vilniaus kino teatrai - Vilnius, Helios, Neris, Lazdynai, Draugystė, Spalis, Tauras, Taika, Aidas, Aušra ir t.t. Juk daugelis jų buvo strategiškai patraukliuose sklypuose. O dar sakoma, kad kultūra išlaikytinė. Juk iš šių vietų prichvatizavimo pasipelnė tikrai ne kultūra! Šitas prichvatizuotas kultūros objektų (pastatų, įrangos, sklypų) tinklas, tai - milžiniška kultūros infrastruktūra, kurios bent dalį tinkamai reorganizavus, būtų plėtojama miesto kultūros industrija (nebūtinai kino teatro veikla), suteikiant pilnavertį pasirinkimą miestiečiams. Nekalbant jau apie tai, kaip yra dabar nuskurdinamas kultūrinis-urbanistinis miesto žemėlapis, kai vietoj buvusių kultūros objektų telieka vien parduotuvės ar gyvenamieji namai. Ir ką gi, su šiuo žemėlapiu Vilnius po dviejų metų ruošiasi tapti Europos kultūros sostine. Šioje vietoje net Rojaus apartamentai neiškentė ir ....apsimelavo, teigdami, kad esą, bendrovė yra programos Vilnius - Europos kultūros sostinė partneris. Ko tik žmonės nepadaro dėl šventosios investicijos....
Kartais net pačiam atrodo keista, kad mūsų ciniškėjančioje visuomenėje dar vyksta kova už Lietuvą. Simboliška, bet regis, dabar kaip tik metas nuimti kabutes, nes vėl prasideda kova platesniame fronte - už tikrąją Lietuvą. Ar MES čia išliksime, ar ji bus MŪSŲ, ir paliksime čia po savęs, ateitis parodys.
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/66221
|