Reclaim
EN LT



Viešosios erdvės pasisavinimas Lietuvoje 2007-08-07

2007-08-07

Andrius Navickas: Viešosios erdvės pasisavinimas Lietuvoje

Viešoji erdvė – laisvės sfera

Pirmiausia turėtume pradėti nuo klausimo:– kas yra viešoji erdvė ir kodėl ji svarbi? Nesinori leistis į sudėtingus teorinius išvedžiojimus. Viešoji erdvė – tai viešų diskusijų laukas. Diskusijų, kuriose ieškoma tiesos, sprendimų, tinkančių visiems šio lauko dalyviams. Tai viešosios komunikacijos sfera, be kurios sunkiai įsivaizduojama demokratinė santvarka. Vienas iš svarbiausių visuomenės, pilietinės bendrijos bruožų, skiriantis ją nuo minios, tai bendrųjų reikalų perspektyvos egzistavimas. Kiekvienas pilietinės bendrijos narys ar narė turi savą privačią sferą ir gali teisėtai tikėtis, jog ši pavesta išskirtinei jo ar jos kontrolei. Tačiau šalia egzistuoja vieša laisvės ir pilietinės kūrybos erdvė. Pamatinė mano tezė: vieša erdvė – tai laisvės sritis. Šios erdvės mažėjimas neišvengiamai reiškia laisvės eroziją.

Tikėtina, jog tokia tezė daug kam gali pasirodyti paradoksali. Esame pratinami mąstyti, kad privatumas yra laisvės sfera, o buvimas su kitais reiškia neišvengiamus kompromisus ir suvaržymus. Toks įsitikinimas susijęs su laisvės tapatinimu su savivale. Esą aš laisviausias tada, kai niekas nevaržo mano veiksmų, kai galiu daryti bet ką. Tačiau tai labai paviršutiniška ar net apgaulinga samprata. Įsitvėrus jos, galima nuslysti į absurdus. Pavyzdžiui, tvirtinti, kad nuo alkoholinės priklausomybės kenčiantis žmogus yra laisviausias ir nuosekliausias, nes praktiškai visada žino, ko nori, ir niekaip nevaržo savo norų.

Daug tiksliau, mano įsitikinimu, laisvę sieti su sugebėjimu suvaldyti, nukreipti save. Laisvė veikiau panaši į dialogą nei į monologą. Ji yra sugebėjimas būti kartu su kitais, prisiimti atsakomybę, įsiklausyti į racionalius argumentus. Suprantu, kad apeliuoju į labai sudėtingą filosofinę diskusiją apie laisvę. Tačiau be to neįmanoma prasmingai svarstyti klausimo – kodėl viešosios erdvės pasisavinimas turėtų būti vertinamas kaip laisvės destrukcija, o ne jos plėtra. Ar Robinzonas Kruzas negyvenamoje saloje nebuvo pats laisviausias žmogus žemėje? Taip, jis galėjo daryti beveik ką nori. Tačiau apie laisvę galime kalbėti tik tada, kai atsiranda kito perspektyva, kai užsimezga dialogas.

Nesimpatizuoju Thomo Hobbeso politinei filosofijai, tačiau, mano įsitikinimu, jis labai taikliai atskleidė skirtumą tarp visų karo su visai ir pilietinės būklės. Pastaroji gimsta, tik atsiradus viešėjai sferai, bendrajam reikalui. Šiuolaikiniame pasaulyje svarbiausiais viešosios erdvės puoselėtojais tampa politikai ir žurnalistai. Politikai, nes jie (bent jau taip turėtų būti) ieško visai visuomenei geriausių sprendimų, ir šios paieškos vyksta skirtingų argumentų svarstymo būdu. Prisiminkime, kad politikos sfera atsirado kaip racionali alternatyva principui – stipresnysis visada teisus. Na, o šiuolaikinei žiniasklaidai tenka ypač svarbus vaidmuo – teikti žmonėms informaciją, skatinti diskusijas bei jose tarpininkauti. Žiniasklaida šiandien atlieka kraujagyslių funkciją viešosios erdvės organizme. Žinia, kai kraujagyslės užanka, mirtina grėsmė iškyla visam organizmui. Ar galima konstatuoti, kad šiandien tokia grėsmė iškilo ir viešajai sferai?

Prarasta ar vis dar neišpuoselėta viešoji erdvė?

Jau ne pirmi metai Lietuvoje aidi skambūs pranešimai, jog viešoji erdvė fragmentuota, suaižėjusi, nefunkcionuoja taip, kad demokratijos regimybė įgytų kūną. Deja, situacija iš tiesų neįkvepia optimizmo. Tačiau apie konkrečias lietuviškos viešosios erdvės problemas kiek vėliau. Pirmiausia, mano galva, verta klausti – ar mes palaipsniui prarandame viešąją erdvę, išvaistome ją kaip lobį, kurio nesugebame branginti; ar veikiau galima teigti, jog mes vis dar nesugebame išpuoselėti viešosios erdvės, t.y. sukūrėme demokratinės sistemos karkasą, tačiau iki šiol jo nesugebame pripildyti turiniu ir todėl nuolat tenka klausti – kaip vienas ar kitas reiškinys įmanomas, regis, laisvoje ir demokratiškoje valstybėje?

Argentinietis rašytojas Julio Cortazaras yra parašęs puikų apsakymą „Užgrobtas namas“. Jame pasakojama, kaip kažkas po truputį užvaldo namą. Kažkas neaiškaus ir bauginamo. Namo gyventojas praradimus priima kaip neišvengiamus, guodžia save, jog jam pakaks ir likusio ploto, kol pagaliau yra priverstas palikti namą, kuris jam jau nebepriklauso.

Ar nenutinka panašiai, kai mes toleruojame niekšybes, melą, darome kompromisus? Viešoji erdvė apželia piktžolėmis, guodžiamės, jog nėra baisu, kad jų dar nėra daug, kol pagaliau piktžolės užgožia viską.
Tiesa, galimas ir kitoks žvilgsnis. Pavyzdžiui, šokiruoti mėgstantis danų režisierius Larso von Triero filme „Manderlay“ vaizduoja į Alabamos atokią fermą užklydusią Grace su tėvų gangsteriu ir jo sėbrais.

kandalingas atradimas – čia vis dar išnaudojami vergai, nors vergija jau prieš septyniasdešimt metų panaikinta. Grace išlaisvina vergus, bando juos išmokyti gyventi laisvėje. Tačiau jos pastangos patiria nesėkmę. Vergai ilgisi vergovės, kaip tvarkos ir savotiško teisingumo, kaip užtikrinto minimalaus sotumo, kai tvirtai žinai, kad vakarienę gausi septintą valandą vakare. Vergija jiems atrodo patrauklesnė nei rizikinga laisvė. Galiausiai paaiškėja, kad tikroji vergija yra palaikoma ne prižiūrėtojų rimbais ar vielų užtvaromis, bet yra pačių žmonių apsisprendimas.

Galbūt ir mes vis dar neišsivaduojame iš sovietinio totalitarizmo vergovės. Regis, gyvename laisvoje visuomenėje, bet širdyje toli gražu ne visi esame apsisprendę už laisvę. Todėl nenorime prisiimti ir atsakomybės už viešosios erdvės puoselėjimą. Beje, labai aukšti žiniasklaidos reitingai Lietuvoje gali būti aiškinami būtent noru, kad kažkas mums nurodytų, kaip turime gyventi. Prisiminkime, koks populiarus buvo makabriškas „Lietuvos ryto“ šūkis, esą šiame laikraštyje atrasime visas savo mintis.

Praradome ar vis dar neatradome? Paradoksalu, bet, regis, teisingi abu vertinimai. Vaduojantis iš totalitarinės santvarkos, viešąją erdvę teko kurti iš naujo. Tačiau ši kūryba nėra linijinis procesas. Veikiau galima kalbėti apie pakilimus ir atoslūgius.

Pavojaus varpai Vakarų Europoje

Analizuojant bet kurį Lietuvoje vykstantį reiškinį, svarbu neprarasti platesnės perspektyvos ir klausti, o kaip yra kitur, tose valstybėse, į kurias dažnai lygiuojamės. Taigi, siūlau bent bendrais bruožais pažvelgti į situaciją tose Vakarų valstybėse, kuriose, mūsų įsitikinimu, viešoji sfera tarpsta, o žiniasklaidos kokybės galime tik pavydėti. Deja, ir čia situacija sudėtinga ir verčia skambinti pavojaus varpais.

Štai vienas žymiausių šių laikų pasaulio politikų, ilgą laiką vadovavęs Jungtinei Karalystei, Tony Blairas šios vasaros pradžioje dienraščiui „The Guardian“ išsakė itin kritišką požiūrį į britiškos žiniasklaidos būklę.
Pasak Blairo, Britanijos žiniasklaidos priemonės vis labiau panašėja į laukinius žvėris, vengiančius bet kokios atsakomybės už savo veiksmus ir tik siekiančius turėti kuo daugiau įtakos. Racionali spauda esą taip įsisukusi į tarpusavio konkurencijos kovą ir tiražo didinimą bet kokia kaina, jog svarbiausia jos vertybe tapo ne tiesos paieška ir objektyvumo siekis, bet galios žurnalistika. Konkuruojantys tarpusavyje dėl skandalingų istorijų ir informacijos žurnalistai pamažu tampa panašūs į medžiojančią gaują. Žurnalistai be skrupulų gali įskaudinti žmones ir sumenkinti jų reputaciją, tačiau neturi drąsos prisiimti atsakomybės už tai, ką padarė. Šių laikų pasaulyje, kuriame informacija tampa vienu iš svarbiausių išteklių, žurnalistai, pasak Blairo, siekia ne tiek informuoti žmones, kiek daryti įtaką šalies gyvenimui ar net tarptautiniams įvykiams. Kovoje dėl įtakos į antrąjį planą nustumiamas tikslumas, korektiškumas ir žurnalistinės etikos standartai.

Taip tvirtina žmogus, kuris gerai žino apie ką kalba, nes ir pats per savo politinę karjerą naudojosi žiniasklaidos priemonių galia. Taip jis kalba apie Britanijos žiniasklaidą, kuri vadinama bene kokybiškiausia pasaulyje.

Pavojaus varpai šį pavasarį nuskambėjo ir Vokietijoje. Žymus vokiečių filosofas Jurgenas Habermasas paskelbė Vokietijoje didelį rezonansą sukėlusį tekstą „Kaip išgelbėti kokybišką dienraštį?“. Noriu atkreipti dėmesį į bendrą žiniasklaidos būklės įvertinimą, kurį jis pateikia.

Pasak Habermaso, turime atsispirti naiviam įtikinėjimui, kad žiniasklaidos priemonės paprasčiausiai atspindi auditorijos preferencijas. Tai nesąmonė. Anot Habermaso, esminis kultūrinės ir politikos komunikacijos produktų bruožas – jie išbando mūsų nuostatas bei formuoja lūkesčius ir vertinimus. Tai, ką pateikia žiniasklaidos priemonės, nėra vertybiškai neutralu, nes jos visada privalo atrinkti kai kurias žinias kaip svarbias, kažką iškelti į priekį, atitraukiant dėmesį nuo kitų dalykų. Žiniasklaidos priemonės yra kultūrinio ir politinio gyvenimo dalyvės. Neteisinga žiniasklaidos auditoriją suvokti kaip paprasčiausius vartotojus, kurie informaciją vartoja panašiai kaip paskrudintą duoną. Skaitytojai, klausytojai, žiūrovai nėra vien tik žiniasklaidos priemonių klientai, bet taip pat piliečiai, turintys teisę informuotai dalyvauti viešajame gyvenime, politiniuose įvykiuose. Žiniasklaidos priemonių teisinis reguliavimas remiasi prielaida, kad žiniasklaidos priemonės yra daugiau nei komerciniai projektai, tai kartu ir pilietiniai projektai.

Pasak Habermaso, be patikimos ir įvairiapusės informacijos tėkmės, be argumentų, kurie remiasi sąžininga ekspertize, stimuliavimo viešoji komunikacija ir viešoji erdvė praranda savo diskursyvų gyvybingumą. Pliuralistinėje demokratijoje žiniasklaida privalo atlikti sąžiningo argumentų filtro ir kartu diskusijų katalizatoriaus funkciją. Priešingu atveju iškyla grėsmė demokratinės santvarkos pamatams. Vokiečių filosofas radikaliai pareiškia: „Valstybė turi garantuoti ne tik elektros, dujų tiekimą, bet ir intelektualinės energijos apytaką viešojoje erdvėje, nes intelektualinės energijos išsekimas reiškia valstybės savidestrukciją“. Kokybiška spauda, pasak Habermaso, yra būtina viešoji gėrybė ir valstybė negali likti nuošalyje, kai ši gėrybė nyksta.

Galima diskutuoti su Habermasu dėl to, kiek ir kokiomis priemonėmis valstybė gali prisidėti prie kokybiškos žiniasklaidos egzistavimo. Tačiau neabejotina tai, jog filosofą garsiai prabilti privertė nerimas dėl situacijos Vokietijos žiniasklaidoje.

Nacionaliniai viešosios erdvės erozijos ypatumai

O kaip yra Lietuvoje? Ar egzistuoja nacionaliniai viešosios erdvės erozijos ypatumai? Nors valstybių ar kultūrų lenktynių kategorija, mano galva, daugeliu atžvilgiu kenksminga, tačiau nereiškia, jog negalime prognozuoti tam tikrų raidos trajektorijų ir teigti, kad Lietuva net greičiau nei senesnes demokratinio gyvenimo tradicijas turinčios Vakarų visuomenės slysta į viešosios erdvės suaižėjimo situaciją.

Nesu fatalistas. Kai sakoma apie tam tikrą padarinį „labai tikėtina“, tai nereiškia „būtinai“. Praktiškai visada išlieka pasirinkimo galimybė ir labai svarbu, kad rinkdamiesi tiksliai įvertintume alternatyvas.
Kas verčia kritiškai vertinti viešosios erdvės būklę Lietuvoje?

I. Viešojo intereso gynimo įgūdžių nebuvimas
Kai bėda ištinka bičiulį, mes paprastai žinome, kaip reaguoti, kokią pagalbą pasiūlyti. Tačiau kodėl Lietuvoje taip vangiai ginami viešieji interesai? Labai tikėtina, kad tai susiję su elementarių įgūdžių nebuvimu. Iš kolektyvizmo strimgalviais metėmės į radikalų individualizmą. Išmokome sakyti „mano“ ir dažnai nebematome, kad egzistuoja taip pat ir bendros atsakomybės erdvė. Kaip ją ginti?

Tipiškas pavyzdys Elektrėnų savivaldybės gyventojų reakcija į Kazokiškių sąvartyną. Kazokiškių gyventojai jam priešinosi, gretimų seniūnijų gyventojai buvo abejingi, o nemaža dalis Elektrėnų gyventojų net džiaugėsi kazokiškiečių vargais. Ne todėl, kad manė, jog sąvartynas reikalingas, bet dėl to, jog Lietuvoje kažkodėl daug ką džiugina, kai kitus ištinka bėdos. Beje, kai pradėta kalbėti apie krematoriumo statybą Elektrėnų savivaldybės teritorijoje, situacija vėl pasikartojo – kovojo tik tie, kurių interesai buvo tiesiogiai užkliudyti. Kaip dainuojama vienoje populiarioje dainoje: „Mūsų tai neliečia, mums vienodai šviečia“.

Viešojo intereso gynėjais Lietuvoje dažniausiai tampa negausios, bet atkaklios piliečių grupės, į kurias valstybės institucijos, taip pat didžiausios žiniasklaidos priemonės žvelgia kaip į įkyrius uodus, kurie trukdo ramiai gyventi. Paprastai tokie piliečiai nesulaukia politikų ar valstybės tarnautojų palaikymo. Pastarieji savo pareigas pradeda vykdyti tik tada, kai nebelieka kitos išeities. Reikia pavyzdžių? Kuršių nerijos nacionalinio parko ar Vilniaus senamiesčio niokojimas.

Kai „Respublikoje“ pasirodė ypač bjaurūs rašiniai, esą žydai ir gėjai valdo Lietuvą ir keli aktyvūs piliečiai bandė kreiptis į teismą, jiems buvo pasakyta, kad jie to padaryti negali, nes nėra nei žydai, nei gėjai, o žmogaus orumą žeminančios publikacijos esą pažeidžia tik šių dviejų žmonių grupių interesus. Kitas pavyzdys – teismas atmetė piliečių skundą dėl „Lietuvos“ kino teatro privatizacijos, t. y. dėl viešos erdvės nusavinimo, motyvuodamas, kad šis nusavinimas nepažeidžia tų piliečių interesų.

Esminis klausimas: kaip aiškiai atskirti, kas priklauso viešųjų interesų sričiai, o kas ne? Čia labai svarbus vaidmuo tenka žiniasklaidos priemonėms, kurios turėtų skatinti diskusiją apie tai. Deja, įtakingiausios žiniasklaidos priemonės apie viešuosius interesus prabyla nebent tada, kai tai atitinka jų savininkų privačius interesus. Pavyzdžiui, kas galėtų paneigti, kad piktinimasis dėl Arvydo Sabonio botelių Preiloje tėra noras įgelti šiam sportininkui, kurio santykiai su dienraščiu tikrai nėra geri, o ne rūpinimasis vietine gamta?

Deja, politikai taip pat apie viešųjų interesų pažeidimus prabyla nebent tada, kai tokiu būdu galima įsmeigti kritikos ietį į konkurentą. Na, o kai perskaitai buvusio ir esamo Aplinkosaugos komiteto Seime vadovų pavardes (Antanas Bosas ir Bronius Bradauskas), nebekyla klausimų, kokius interesus gina šis, labai svarbią sritį kuruojantis komitetas.

II. Skurdi viešojo gyvenimo infrastruktūra
Šiandien populiaru kalbėti apie įvairių sričių infrastruktūros svarbą. Deja, labai retai prabylama apie tai, kokia skurdi yra viešojo gyvenimo infrastruktūra. Tiesa, vis dažniau pakartojama, kad absoliuti dauguma žiniasklaidos priemonių Lietuvoje - bulvarinės. Tačiau tai tik viena iš daugelio problemų. Ne mažiau skausminga ir tai, kad Lietuvos akademiniame gyvenime praktiškai nėra brandžių diskusijų ar elementarių dialogo pastangų. Nevyksta nuolatinė komunikacija tarp aukštųjų mokyklų, visiškai žlugęs sąžiningos recenzijos žanras. Neturime nė vieno solidaus žurnalo, kuris nuosekliai analizuotų viešąją erdvę. Tai reiškia, jog gyvename praktiškai be refleksijos. Pastarosios fragmentų galima atrasti nebent publicistiniuose rašiniuose, kurie, deja, nesukelia gilios ir plačios polemikos.

Taip pat ir politinis gyvenimas nė kiek nepanašus į idėjų kovą, bet yra tapęs nesibaigiančių skandalų dėlione.

Panašaus pobūdžio simptomus galima būtų vardyti tikrai ilgai. Mano įsitikinimu, būtent tai, jog neturime plataus diskusijų tinklo nė vienoje visuomenės gyvenimo srityje, ir yra didžiausias mūsų visuomenės skirtumas nuo Vakarų valstybių. Tiesa, ir ten nuogąstaujama, jog tokio pobūdžio tinklai menkėja, tačiau svarbiausia, kad jie yra, jog yra diskusijos tradicija.

III. Cinizmo įsitvirtinimas
Melas ir niekšybė jau nebesukelia stiprios pasipriešinimo reakcijos. Esame pratinami, kad politika, žiniasklaida – tai nešvarios sritys ir esą jos negali būti kitokios. Kai viskas suvokiama kaip galios žaidimas, tai nebegali būti sąžiningos tiesos paieškos. Tiesa yra vadinama tai, kas naudinga mano klanui. Munduro švara ir klano interesai svarbiau nei profesijos garbė ar sąžinė. Įvaizdis svarbiau nei būtis, todėl labiausiai smerkiamas ne tas, kuris meluoja, bet tas, kuris viešai tai demaskuoja. Nes reaguoti tenka ir kitiems. Deja, labai dažnai reaguojama atlaidžia šypsena – esą nėra ko kabinėtis, „tai lietuviška“.

Cinizmo įsitvirtinimas žengia koja kojon su karo be taisyklių idėja, kai tikslas pateisina bet kurias priemones. Politika virsta arba šantažu, arba viešųjų ryšių spektakliu. Žiniasklaidos priemonės – verslininkus bei politikus aptarnaujančiomis agentūromis. Jei tiesos nėra, tai kam varžyti save klasikiniu žiniasklaidos kanonu, išklausyti kitą pusę, paneigti paskleistą melą?

Prisiminkime, kaip „Lietuvos rytas“ skleidė šmeižtą apie Vytautą Pociūną. Jei būtų bent mažiausia žymė, kad tai buvo daroma nesąmoningai, galima buvo išsaugoti bent kruopelytę pagarbos šiam leidiniui. Deja. Kita vertus, jau po Gintaro Beresnevičiaus mirties detalių aprašymo dar kartą įsitikinome, kad šiam leidiniui svetimas padorumas. Deja, nieko geriau nerasime „Vakaro žiniose“, „Respublikoje“ ar „L.T“. Tačiau nepakanka tik to konstatuoti. Siūlau kiekvienam savęs paklausti, kodėl aš renkuosi vieną ar kitą žiniasklaidos priemonę? Ar kiekvienas iš mūsų atrado drąsos deramai sureaguoti į cinizmą?

IV. Baimės įsikerojimas
Būtent drąsos šiandien Lietuvoje labai trūksta. Šiandien baimės kur kas daugiau nei laisvės. Tiesa, paprastai baimė racionalizuojama ar net bandoma pateikti kaip laisvė. Pavyzdžiui, baimė įsipareigoti vaizduojama kaip esą nesuvaržytas gyvenimo būdas.

Sovietinės sistemos pamatas buvo baimė. Jei ne ji, jokia kariuomenė ar KGB nebūtų išsaugojusi režimo. Sistema pasikeitė, bet ar pasikeitė jos pamatas?

Kai šiandien viešai vardijamos dabartinės sistemos blogybės, paprastai absoliuti dauguma žmonių neprieštarauja, bet linksi galva ir pritaria. Tačiau labai retas padaro bent kažką, jog būtų kitaip. Kodėl? Nes stengiamės prisitaikyti, nes meistriškai manipuliuojame net pačiais savimi. Esame labai panašūs į „Manderlay“ herojus, bijančius laisvės. Juk pastaroji susijusi su rizika ir yra nenuspėjama. Jai reikia drąsos. Jei jos turėtume pakankamai, nereikėtų šiandien kalbėti apie viešosios erdvės eroziją.

Sakyti, kad politika yra nešvari sritis, nereikia drąsos. Jos reikia bandant keisti situaciją ir įrodant, kad gali būti ir kitaip. Jokios drąsos nereikia, kai žurnalistas ar leidinio savininkas kartoja gerai išmoktą maldelę, esą žiniasklaida tokia, kokie žmonės. Drąsos reikia kovojant už tiesą, su visomis aštriomis briaunomis ir dažnai labai nepatogią.

Šį tekstą baigiu ne apibendrinančiomis išvadomis, ne kokia nors grakščia teorine schema, bet paprasčiausiu palinkėjimu sau ir jums visiems – turėkime drąsos būti laisvi.

„Akiračiai“

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/66026