Reclaim
EN LT



Lietuva kabutėse 2007-08-10

2007-08-10

Tomas Čyvas: Lietuva kabutėse

Sujudę, subruzdėję visuomenininkai Lietuvoje turbūt ne visuomet randa su kuo kovoti ir ką ginti.

Pastaruoju metu vėl išlindusi į dienos šviesą akcija apsaugoti ir apginti sovietmečio architektūrinį "balvoną" - "Lietuvos" kino teatrą - iš tos pačios operos. Tokį ar labai panašų šedevrą savo arsenale turėjo bet kuris sovietinis srities centras. Kad ir kaip dar kartą atidžiai pažiūrėjau praeidamas pro šalį - jokios barokinės grožybės įmatyti nepavyko.

Gal ten buvo rodomi kokie nors ypatingi filmai? Tai kad ne - tie patys, kaip ir visur kitur, tik bilietai buvo brangesni ir nebuvo net kur atsigerti kavos. Va ir visas skirtumas nuo "Vingio","Lazdynų" ar "Maskvos" (vėliau - "Helios"). Bet meilę kinui ir architektūrai bei visuomeninei iniciatyvai kitaip suprantantis Seimo pirmininkas ir kelios politinės organizacijos lieja ašaras. Juk tikras siaubas - šalia ten planuojamų kino salių bus dar kas nors. Kas nors netgi turės naudos, o tai irgi baisus nusikaltimas.

Negaliu nepastebėti, kad visuomeninio aktyvumo pritvinkusiems negerovių smerkikams ir piketuotojams per 17 metų akių nepradėjo griaužti liaudies seimo deputatų Petro Cvirkos ir Salomėjos Neries memorialai sostinės centre. Dabar jau sunku tikėtis, kad šių garbių personų atvaizdai bus pergabenti į sau deramą kompaniją Grūto parke, nes iškreiptą supratimą apie teisę, istoriją, paveldą ir sveiką protą demonstruojantys autorinių teisių sargai reikalauja sąžinę praradusiems panašių "vertybių" kūrėjams mokėti rentas. Šia proga, matyt, reiktų pasiūlyti autorinį atlyginimą KGB kankinimo rūsių projektuotojams ir tobulintojams, nes ten irgi pasitaiko ekskursijų. Pavardes sužinoti sunku nebus - Lubianka mielai nurodys bent jau sąskaitų numerius.

"Tarybinės" dešrelės (tarybinės be kabučių buvo kur kas šlykštesnės), okupacinės kariuomenės simbolika nukrauti prekystaliai, ant kurių labai trūksta kokio nors nukankinto partizano ar tremtinio išluptų dantų, tvarkingai įpakuotų į asmeninį kokio nors NKVD-isto portsigarą, irgi visuomenininkams nekliūva.
Pasiklausius jų retorikos, kartais atrodo, jog jie - įmanydami - atstatytų šiaurės miestelio karinę bazę, nes juk tokio masto "paveldo" objekto vietoje dabar gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatai, iš kurių kas nors pasipelnė!!!...

Galima suprasti nostalgiją jaunoms dienoms, kai jaunos ir gražios buvo mylimos moterys (tada merginos). Galima suprasti, kad pirmą kartą ją pasikvietei būtent į "Lietuvos" kino teatrą - tokiu atveju net nelabai svarbu, ką rodė. Galima netgi įtarti, kad sėdintieji kalėjime kartais sulaukia geresnių dienų, kai smagiai pažaidžia futbolą arba gauna laišką iš artimųjų, juolab, kad maistu ir nakvyne bei sąskaitų apmokėjimu rūpintis netenka. Tik neaišku, kodėl nuo panašaus pobūdžio nostalgijų turi priklausyti šalies raida ar miesto veidas?

Lietuva bus be kabučių tada, kai "Cukriniai avinėliai" nebus indulgencija išdavikui. Kai bus nustota mąstyti ir kalbėti užguito baudžiauninko kategorijomis: "užėjo, prisimenu, vokiečiai, paskui užėjo rusai, paskui vėl vokiečiai... Bet prie ruso vis tiek buvo geriau."

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/66146