Reclaim
EN LT



Ar „Lietuvos“ kino teatras yra sovietmečio kvintesencija? 2007-08-10

2007 08 10

Andrius Navickas: Ar „Lietuvos“ kino teatras yra sovietmečio kvintesencija?

Negaliu nesureaguoti į Tomo Čyvo tekstą „Lietuva kabutėse“, kurį penktadienį paskelbė „Lietuvos žinios“, kurį perspausdino ir Bernardinai.lt. Kiekvienas žmogus gali turėti savitą nuomonę ir ją ginti. Ypač svarbu išgirsti ir tas nuomones, kurioms nepritariame. Šia prasme tikrai džiaugiuosi, kad minėtas T. Čyvo tekstas išvydo dienos šviesą. Kita vertus, kelis kartus įdėmiai perskaičiau T. Čyvo argumentus ir drįstu teigti: arba T. Čyvas nėra susipažinęs su ginčo dėl :Lietuvos“ kino teatro likimo esme, arba per klaidą jis į vieną tekstą sujungė kelių skirtingų svarstymų eskizus.

Kodėl taip teigiu? Pirma, T. Čyvas tvirtina, kad „Lietuvos“ kino teatro gynėjai „vėl išlindo į dienos šviesą“. Neatmetu galimybės, jog iki šiol T. Čyvą domino kitos problemos ir jis nekreipė dėmesį į tikrai karštas diskusijas, kurios vyksta tikrai ne pirmus metus. Aišku, rašant tekstą, galbūt vertėjo labiau pasidomėti, tačiau, regis, „Lietuvos“ kino teatras T. Čyvui tėra tramplinas į kitą problemą – sovietmečio paminklų, simbolikos likimas šiandienos Lietuvoje. Deja, šis tramplinas šįkart naudojamas tikrai nekorektiškai.

Jei teisingai suprantu, T. Čyvas įsitikinęs, kad vienas iš svarbiausių motyvų, kodėl bandoma išsaugoti miestiečiams „Lietuvos“ kino teatrą, - sovietmečio nostalgija. Esą yra tokių žmonių, kuriems statinys Vilniuje Pylimo g. 17 mielas kaip sovietmečio prisiminimas. Šie žmonės, kurių raciono didžiąją dalį sudaro „Tarybinės“ pieniškos dešrelės, įsikibę laikosi sovietmečio liekanos ir savo sentimentus klaidingai bando pateikti kaip viešojo intereso gynimą.

Neatmetu to, jog iš tiesų yra žmonių, kuriems dabartinis „Lietuvos“ kino teatras yra gražus. Tačiau visiškas absurdas teigti, kad tai priežastis, kodėl tūkstančiai žmonių pasirašo peticiją, ginančią „Lietuvos“ kino teatrą. Esminis klausimas – kiek Vilniuje reikia kultūrai skirtų erdvių ir kaip jos turi būti išdėstytos? Esu iš tų vilniečių, kurie mano, kad nusikalstama tai, jog per pastarąjį dešimtmetį Vilniaus kultūrinės paskirties pastatai buvo nuosekliai atimti iš mūsų visų, parduoti verslininkams ir tapo komercinėmis ar gyvenamosiomis patalpomis. (Į galvą ateina analogija su sovietmečiu, kai panašiai atkakliai bažnyčias buvo bandoma paversti sandėliais.)

Man tikrai nėra gražūs pastatai, kuriuose seniau buvo įsikūrę „Helios“, „Vilniaus“, „Spalio“ ar „Neries“ kino teatrai. Tačiau tai tikrai nereiškia, jog mane džiugina, kas su jais yra nutikę. Miestas tikra nuskurdo, kai buvo pakeista pirminė šių pastatų paskirtis. Galbūt nebūtinai čia turėjo išlikti kino teatrai – tuo, kad neturi pakankamai patalpų repeticijoms šiandien skundžiasi Oskaras Koršunovas, kiti režisieriai. Čia galėjo įskurti jaunimo ar senjorų kultūros namai. Deja, miestą valdantiems pasirodė, kad kultūriniai poreikiai yra prabanga.

Ar miestas nuskurs, jei vietoj dar vienos kultūrinės erdvės Vilniuje išdygs gyvenamieji namai? Mano supratimu – taip. Aišku, jei dauguma miestiečių yra įsitikinę, kad kultūros erdvių Vilniuje nereikia, tai nieko nepadarysi. Tačiau nesutinku, kad tokius sprendimus galima palikti tik politikų, kurie nežinia kada skaitė paskutinę knygą, valiai. Tiesa, verslininkai žada, kad šalia prabangių apartamentų Pylimo g. 17 bus įrengta ir nedidelė kino salė. Džiugu. Tačiau, deja, neturime garantijų, jog šie verslininkai po kelių metų nepersigalvos. O juk pagrindinis ginčas šiandien – ar teisėtai ir pagrįstai buvo pakeista pastato, kuriame įsikūręs „Lietuvos“ kino teatras paskirtis? Jei nepavyks įrodyti, kad nepagrįstai, tai vilsimės tik naujųjų savininkų geranoriškumu, jei pavyks – tai būsime apsaugoti nuo nemalonių netikėtumų.

Beje, pabaigai dar apie sovietmečio garbinimą. Ar Petras Cvirka yra Lietuvos didvyris? Tikrai ne. Ar tikrai sovietinės skulptūros Vilniaus Žaliajam tiltui suteikia didesnę kultūrinę vertę? Tikrai ne. Ar Antanas Sniečkus buvo tautos patriotas? Tikrai ne. Ar korektiška sakyti, kad Algirdas Mykolas Brazauskas daugiau kaip pusšimtį metų dirbo Lietuvos valstybės naudai? Jokiu būdu ne. Bent jau iki  Nepriklausomybės atkūrimo jis buvo okupacinės valdžios įrankis.

Tačiau visi šie klausimai tikrai neturi nieko bendro su klausimu – kokia turi būti paskirtis – kultūrinė ar komercinė – pastato Vilniuje Pylimo g. 17, kuriame įsikūręs „Lietuvos“ kino teatras.

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/66164