2007 05 02

„Lietuva” kviečia: ne griauti, o kurti Europos kultūros sostinę

Judėjimo „už Lietuvą be kabučių” kreipimasis į politikus, kultūrai neabejingą visuomenę, projekto „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009” rengėjus, Vyriausybės strateginio planavimo komitetą ir UAB „Rojaus apartamentai”

Žodį „kultūra” pradėta naudoti kaip figos lapelį, siekiant pridengti griovimą. Veiksmai, nukreipti prieš kultūrą, yra dangstomi Europos kultūros sostinės vardu. Praėjusią savaitę išgirdome, kad, norint geriau pasiruošti 2009-iesiems, reikia nugriauti paskutinį sostinės senamiestyje „Lietuvos” kino teatrą. Šią savaitę Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas gali pritarti ne tik vietiniais, bet ir tarptautiniais skandalais apaugusiam „Ermitažo/Guggenheimo” projektui. Tai atvertų kelią nugriauti kultūros vertybe paskelbtus Koncertų ir sporto rūmus, o Vilniaus senamiesčio ir pilių teritorijos apsaugos zonoje sudaiginti agresyvų urbanistinį svetimkūnį, „papuoštą” dangoraižiais. Šį naikinimą taip pat bandoma pateisinti programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009”.

Įgyvendinus tokius planus, būtų suduotas dar vienas smūgis kultūriniam sostinės veidui ir tarptautinėms 2009-ųjų ambicijoms. Europos kultūros sostinės projektą ir taip kankina rimtos problemos. Iki šiol jis labiausiai garsėja VšĮ steigimo ir administravimo peripetijomis, į kurias įklimpusios Kultūros ministerija ir Vilniaus savivaldybė nesugebėjo laiku parengti programos (1). Apie gresiančią katastrofą viešai kalba ir šio įvykio organizatoriai, projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” rengėjai. Be kitų bėdų, jie ypač pabrėžia kultūros renginiams tinkamų erdvių trūkumą: „nekokie reikalai su infrastruktūra", „gali būti nebaigta Nacionalinė galerija ir Menų spaustuvė", „gali būti katastrofiška situacija" (2).

Vilnius šiandien neturi jokių garantijų, kad 2009-iaisiais turės kur pasitikti Europos kultūros renginius. Atrodo, kad yra nuoširdžiai tikima, jog nugriovus „Lietuvos” kino teatrą bei Koncertų ir sporto rūmus, ši problema bus išspręsta. Manome, kad tai apgaulinga viltis.

Kodėl negalima griauti Koncertų ir sporto rūmų

Kultūros ministerija ir Vilniaus savivaldybė pateikė Vyriausybei projektą „Daugiafunkcinis kultūros centras: Jono Meko vizualinių menų centras ir muziejus „Ermitažas/Guggenheimas Vilnius”. Statyba, planuojama nugriovus Koncertų ir sporto rūmus, pristatoma kaip „Nauja išskirtinė sėkmės istorija naujai Europai”. Ji siejama su 2009-ųjų programa. Tai tipiškas reklamos produktas, kurio įgyvendinimas realybėje atneštų daugiau žalos negu naudos.

Projektas niekaip nėra susijęs su Vilniaus, kaip Europos kultūros sostinės, poreikiais. Statybų pradžia, kaip nurodoma Vilniaus savivaldybės ir Kultūros ministerijos Vyriausybei pateiktuose dokumentuose, yra numatyta tik 2009-iaisiais. Belieka įsivaizduoti reprezentacinius kultūros renginius statybvietėje. Europos kultūros sostinei „Ermitažas/Guggenheimas” niekuo negalėtų padėti, net ir vykdant darbus stachanovietiškais tempais.

Sunaikinus pastatą, kurio erdvę galima pritaikyti 2009-ųjų renginiams, Vilnius jo vietoje gautų brangią statybų aikštelę. Vien „Ermitažo/Guggenheimo” statyba kainuotų apie 60 mln. eurų. Žinant kritinę Europos kultūros sostinės padėtį, logiškiau būtų planuoti investicijas į projektus, susijusius su 2009-ųjų poreikiais. 

Sumanymas statyti kultūros centrą buvusių žydų kapinių teritorijoje yra nepateisinamas etiniu požiūriu ir jau dabar kelia tarptautines įtampas. Mintį „Ermitaže/Guggenheime” įkurti Litvakų meno centrą žydų bendruomenės atstovai vertina kaip šventvagystę. Tikėtina, kad 2009-ųjų kultūros programą projektas paįvairintų tarptautiniu skandalu.

Koncertų ir sporto rūmų pastatas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Jis vertinamas kaip išskirtinės konstrukcijos statinys ir Sąjūdžio istorijos liudininkas. Šios vertės niekur nedingtų, net jeigu teismas nuspręstų panaikinti valstybės saugomo objekto statusą. Kultūros vertybių naikinimas nedera Europos kultūros sostinei, nes yra laikomas barbarų privilegija.

„Ermitažo/Guggenheimo” statyba Koncertų ir sporto rūmų vietoje būtų didelė urbanistinė klaida. „Architektūrinis šedevras” yra numatytas tiesioginėse Senamiesčio ir pilių teritorijos prieigose. Jis konkuruotų su Gedimino pilimi ir dar labiau sudarkytų istorinį sostinės kraštovaizdį.

Norint Vilniuje pastatyti šiuolaikišką kultūros centrą, nėra būtina griauti Koncertų ir sporto rūmus. Toks projektas nėra įrašytas ir Lietuvos paraiškoje, siekiant Europos kultūros sostinės vardo – panašiais teiginiais Kultūros ministerija ir savivaldybė klaidina Vyriausybę ir visuomenę. Paraiškoje kalbama apie Lietuvos tūkstantmečio sale pavadintą daugiafunkcinį meno (o ne kultūros) centrą, kuriam buvo numatytos net trys galimos vietos. Kultūros projektus dera įgyvendinti ten, kur nebus padaryta nusikaltimų kultūrai. (3)  

Kodėl negalima griauti „Lietuvos”

Renginyje, pavadintame „pakeliui į naująją Lietuvą”, neseniai buvo dar kartą pasiūlyta nugriauti „Lietuvos” kino teatrą ir jo vietoje įgyvendinti „Rojaus apartamentų” viziją. Pagal ją „Naujoji Lietuva” – tai komercinis–gyvenamasis kompleksas, prie kurio žadama priglausti 2 nedideles kino sales. Programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” rengėjai ir režisierius A. Matelis taip pat pritarė idėjai nugriauti „Lietuvą”. Motyvuojama tuo, kad 2009-iaisiais Vilniui katastrofiškai trūks nekomercinių erdvių kino projektams. Šią paradokso logiką padiktavo viešųjų ryšių akcijoms būdingas mąstymas. Kaip ir visi reklamos produktai, ji yra menkai susijusi su tikrove ir į ją perkelta turės neigiamų pasekmių.

Teiginys, kad nugriovus „Lietuvos” kino teatrą Vilniuje padaugės erdvės, tinkamos Europos kultūros sostinės renginiams, yra reklamos iliuzija ir prieštarauja tikrovei. Į mūsų šalies paraišką, siekiant Europos kultūros sostinės vardo, „Lietuva” buvo įrašyta kaip pagrindinė vieta, kurioje vyks 2009-ųjų kino projektai: 1000 ir 88 vietų salės yra pritaikytos reprezentacijai ir didelio formato festivaliniams renginiams. Siūlyti šalies reprezentacijai dvi 100 ir 180 vietų sales gyvenamajame daugiabutyje yra tas pat, kas statyti operą privačiame bute. „Rojaus apartamentai“ į Europos kultūros sostinės paraišką įrašyti nėra.

Nugriovus „Lietuvą“, būtų sunaikinta erdvė, būtina ne tik 2009-iesiems. Miesto centras - puiki vieta ambicingesniam projektui, negu 2 kino salės komercinių apartamentų užkaboriuose. Čia galima sukurti universalų nekomercinės kultūros centrą, kurio šerdimi taptų Nacionalinis kino centras ir apie jį susitelkusios kultūros industrijos. Didžiąją „Lietuvos” salę nesunku lanksčiai pritaikyti ne tik kinui, bet ir koncertams, teatro repeticijoms, spektakliams, viešiems renginiams. Teiginiai, kad „Lietuvos” gynėjai kovoja už sovietinį kino teatrą ir prastą vadybą – reklaminis triukas. 7000 šalies piliečių, pasirašę peticiją už „Lietuvos“ išsaugojimą, tiki kitokia jos ateitimi (4).

Dviejų kino salių ateitis taip pat nėra užtikrinta. Kol kas tai tik „Rojaus apartamentų” pažadas – nėra jokių garantijų, kad jis bus įgyvendintas realybėje. Praėjusios vasaros pradžioje dėl „Lietuvos” likimo sunerimusiems miestiečiams UAB „M2 Invest” prisistatė kaip patikima bendrovė, kurios lankstinukuose puikavosi ir „Mikalojaus žiedo” projektas. „Mikalojaus žiedo” statybos baigėsi garsiąja 19 amžiaus namo griūtimi Šiaulių gatvėje. Bendrovės „M2 Invest” pavadinimas iš reklamų dingo. Kino centras „Lietuvos” vietoje kol kas taip pat yra tik reklama, neturinti juridinio pagrindo.

Kartu su „Lietuva” būtų sunaikinta ir tai, kas laikoma viena iš esminių Europos kultūros vertybių – viešoji erdvė. „Lietuva“ – ne tik patalpa, kurioje galima rodyti kiną. Tai ir tradicinė žmonių santalkos vieta – būtent tokiose vietose kuriasi miesto bendruomenės, siejamos kultūros vertybių. Teiginys, kad „Rojaus apartamentų” projekte šią erdvę numatoma išlaikyti - klaidinantis. Didžioji jos dalis būtų užstatyta - miestiečiams liktų tarpelis komerciniame komplekse. Tai tokia pat viešoji erdvė, kaip gražiai sutvarkytas vidinis privataus kvartalo kiemas arba palmėmis apsodintas pasažas tarp prekystalių „Akropolyje“. Europoje nėra įprasta užstatyti aikštes, skverus ir šaligatvius.

„Rojaus apartamentų” statyba būtų šiurkšti invazija į Senamiestį – Pasaulio paveldo objektą. Agresyvumu šis projektas prilygsta „sovietiniam monstrui” – kaip vadinama „Lietuva” - ir nėra už jį geresnis architektūriniu požiūriu. Tai tipiškas atvejis, kai agresyvi plėtra dangstoma „atkūrimo” terminu. „Atkuriamas” perimetrinis užstatymas nėra vertybė, įrašyta į Senamiesčio dosjė. Jis būdingas carizmo okupacijos laikotarpiui, o šiuo metu populiarus dėl įspūdingos kvadratūros. Reklaminiuose lankstinukuose pateiktas kompiuterinis „Rojaus apartamentų” vaizdas yra klaidinantis – namas jame patrauktas į perspektyvos gilumą, todėl atrodo mažesnis. Kuo gali baigtis šis projektas, parodė griūtis Šiaulių gatvėje. Požeminiai „Rojaus apartamentų” garažai taip pat siekia gretimo namo pamatus.

Nugriovus „Lietuvą”, būtų sunaikintas ir emocinis santykis su vieta, kuri brangi daugeliui Vilniaus gyventojų. Šios emocinės vertės negalima menkinti – žmonės turi teisę mylėti savo miestą ir jį ginti, kai jis yra griaunamas. Kitaip liktų tik prisirišimas prie investicijų.

Manome, kad „Rojaus apartamentų” statyba būtų neteisėta, o “Lietuvos” privatizacija buvo neskaidri. Judėjimo „už Lietuvą be kabučių” dalyviai teisme ginčija detaliojo plano rengimą Pylimo g. 17.  Ministras pirmininkas ir Vyriausybė yra gavę prašymą tarpininkauti, kreipiantis į prokuratūrą – kad būtų ištirta, ar privatizuojant „Lietuvą” nebuvo pažeistas viešasis interesas. Atsakymo į šį prašymą dar laukiame. Teisinei valstybei nedera ignoruoti abejones dėl teisės pažeidimų, o kultūros namus kurti vietoje, kuri gali būti vogta.

Ką daryti?

Pritariame tiems, kas yra sunerimę dėl Vilniaus, kaip 2009-ųjų Europos kultūros sostinės, projekto. Jam tikrai, kaip sako projekto rengėjai, gresia katastrofa. Jį tikrai reikia gelbėti ryžtingais spendimais. Tačiau tam nebūtina griauti „Lietuvos” bei Koncertų ir sporto rūmų. Atvirkščiai. Jas būtina išsaugoti - tiek praktiniu, tiek etiniu požiūriu. Nėra išmintinga griauti erdves, kurių neturime kuo pakeisti. Gėda naikinti kultūros vertybes, pretenduojant į Europos kultūros sostinės vardą.

Problemos, kurios išryškėjo artėjant 2009-iesiems, nėra atsitiktinės - tai logiškas valdžios institucijų požiūrio į kultūrą rezultatas.  Tikime, kad šį požiūrį įmanoma pakeisti.

Todėl judėjimas „už Lietuvą be kabučių” kviečia

Vilniaus savivaldybės politikus – nepritarti praktiniu ir etiniu požiūriu ydingiems planams nugriauti „Lietuvos” kino teatrą bei Koncertų ir sporto rūmus. Artimiausiu metu apsispręsti dėl šių erdvių pritaikymo 2009-iesiems ir numatyti tolesnę jų perspektyvą. Pasirūpinti skandalingai užsitęsusia A. Gudaičio ir K. Žoromskio galerijų statyba, Sapiegų rūmų restauracija.

Vyriausybės strateginio planavimo komitetą – nepritarti „Ermitažo/Guggenheimo” projektui, kuris  nepagrįstai siejamas su Vilniaus, kaip Europos kultūros sostinės projektu ir bus jam žalingas. Investicijas numatyti: „Lietuvos” kino teatro bei Koncertų ir sporto rūmų pritaikymui 2009-ųjų poreikiams; A. Gudaičio ir K. Žoromskio galerijų statybai; Sapiegų rūmų restauracijai. 

Jeigu vėliau bus nuspręsta įgyvendinti „Ermitažo/Guggenheimo” projektą – parinkti jam kitą vietą. Pavyzdžiui – už Spaudos rūmų.

Ministrą pirmininką G. Kirkilą, Kultūros ministrą J. Jučą – pristatant Vyriausybės ataskaitą Seime, pasisakyti dėl kritinės Europos kultūros sostinės projekto padėties, „Lietuvos” kino teatro bei Koncertų ir sporto rūmų likimo.

Projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” rengėjus – paraginti politikus suvokti atsakomybę už tarptautinę Lietuvos reputaciją ir išsaugoti bei pritaikyti „Lietuvos” kino teatrą bei Koncertų ir sporto rūmus 2009-iesiems. 

UAB „Rojaus apartamentai” – atsižvelgti į grėsmę Vilniaus, kaip 2009-jųjų Europos kultūros sostinės, garbei, ir pasiūlyti Vilniaus savivaldybei iškeisti „Lietuvą" į adekvačios vertės sklypą.

Nuotraukos Evgenia Levin / Zeneka

Nuorodos:

apie tai rašoma ir R. Gečaitės straipsnyje „Kultūros sostinė ir atbulinis laikrodis” („Atgimimas”, 2007.04.27 d.;  http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=13007744 )

LTV laida „Kultūra”,  http://www.lrt.lt/ci.media.play.php?u=http://media2.lrt.lt/ltv/LTV_20070421_B.wmv&s=03:11:29&d=01:33:38&id=3674004

apie Vyriausybės Strateginio planavimo komitetui pristatytą „Ermitažo/Guggenheimo” projektą – L. Armonaitės straipsnyje „Buvusio mero sėkmės formulė tebestumiama” http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/61747, perspausdinta iš „Lietuvos žinių”.

www.culture.lt/peticija

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/61876