2007 04 25  13:25  lrt.lt  
  
Rasa Kalinauskaitė, Marijus Širvinskas
Kultūra daiginama nederlingoje dirvoje 
 
Architekto iš Kauno Audrio Karaliaus teigimu, kultūra – tai ne blizgučiai ir prekybos centrai.
Vilniui rengiantis tapti Europos kultūros sostine, jau pasigirdo įspėjimų, kad tinkamai nepasiruošime, pritrūksime projektų, stokosime erdvių.

„Klasikos“ radijo laidoje „Stebėtojas“ buvo ištarta mintis, kad Lietuva su savo ambicijomis 2009 m. būti kultūros šaukle gali tiesiog prieš Europą apsijuokti. „Nieko nepadarysi, toks valstybės požiūris. Kur menininkų kūrybos dirbtuvės, mažos studijos? Nieko nėra“, – atsidūsta režisierius Arūnas Matelis.

Poetas Marcelijus Martinaitis pabrėžė, kad dėl nevaldomų procesų Vilniaus senamiestis darosi nebepanašus į istorinę miesto vietą.

Pasak M. Martinaičio, Vilnius jau nebepanašus į save. ELTA nuotr.
„Vilnius apskritai netenka senojo miesto aureolės, kuri anksčiau buvo taip pažįstama. Šiandien labai sunku stoti prieš pinigus ir interesus, kurie visuomenei dažnai nesuprantami ir nežinomi“, – sakė M. Martinaitis.

Architektas Audrys Karalius, „Statybų piloto“ redaktorius, pastebėjo, kad sostinė neatidžiai puoselėja kultūrinę infrastruktūrą.

„Vilnius, artėdamas prie 2009 m., turėtų būti labai atidus ir protingas, nes kultūros sostinė yra ne tas miestas, kuri tuo metu turės daugiausiai prekybos centrų, degalinių ar blizgančių dangoraižių“, – sakė A. Karalius.

Dangstomasi privačiu interesu

Didžiule bėda įvardijamas reiškinys, kaip prioritetu yra tapusi tik komercinių, o ne viešųjų erdvių plėtotė.

Poeto Gintaro Grajausko manymu, šiuo metu Lietuvoje vyrauja požiūris, kad viešoji erdvė yra prasminga tik turėdama šeimininką, o privačios nuosavybės argumentu patogiai dangstomasi.

G. Grajauskas ironizuoja: viešoji erdvė – tai neprivatizuota vieta.
„Į viešėją erdvę žiūrima kaip į nespėtą privatizuoti“, – „Stebėtojui“ teigė G. Grajauskas. Todėl ir nepriklausomi šalies architektai sunerimę dėl vykstančių procesų.

„Atvirame laiške Vilniaus architektai labiausiai sunerimę dėl pokario, tarybinio periodo pastatų, kurie yra beveik nesaugomi. Kiekvieno laikmečio pastatai savaime reikšmingi, todėl neturėtų būti šluojami nuo žemės paviršiaus ir keičiami dažnai architektūrine prasme prastesniais negu jų pirmtakai“, – sakė A. Karalius.

Tuo metu filosofijos daktaras Mantas Adomėnas pridūrė, kad parama kultūrai suprantama per siauriai. „Nėra sampratos apie kultūros politiką kaip visuomenės kūrimo ir valstybės tapatybės formavimo veiksnį“, – teigė jis.

Erdvės + vertybės = pilietiškumas

Todėl kultūros veikėjai giria žmonių kovą dėl „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimo, judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ iniciatyvas, tapusias viešųjų erdvių gynybos simboliu.

„Kova dėl viešųjų erdvių yra puiki galimybė formuoti pilietiškumą. Pilietiškumas nereiškia automatiško paklusimo Vyriausybei, administracijoms, savivaldybėms“, – teigė Šiaulių universiteto filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis.

Anot M. Adomėno, miestą sudaro kultūros vienijama bendruomenė.
„Lietuvos“ byla atseit gali tapti riboženkliu keičiant valdininkų požiūrį į viešąsias erdves.

„Miestą daro ne pinigų srautai, supermarketai ar hypermarketai iškylantys, miestą daro piliečių bendruomenė, kurią sieja kultūros generuojamos vertybės“, – tikino M. Adomėnas.

Iniciatyvą palaiko liberalai

Algirdas Paleckis, kandidatas į Vilniaus vicemero, atsakingo už kultūrą, postą, sakė, kad reiktų saugoti viešąsias erdves, tarp jų ir tą, kurioje iki šiol dunkso „Lietuva“. Tačiau tai esą turėtų būti daroma nepažeidžiant galiojančių teisės aktų.

Tuo metu liberalas Algirdas Gricius, Vilniaus miesto tarybos narys, priminė, kad „Lietuva“ anuomet buvo geriausias kino teatras sostinėje, kuriame vėliau, Sąjūdžio laikais, vykdavę svarbūs susitikimai.

A. Griciui nemaloni mintis apie tai, kas gali iškilti vietoj „Lietuvos“.
„Nemanau, kad geras sprendimas statyti gyvenamąjį namą su dviem kino salikėm, todėl remiu žmones, protestavusius prieš tai“, – sakė A. Gricius. Jo manymu, optimalu būtų pertvarkyti „Lietuvą“ į kultūros centrą.

„Man atrodo, kad jeigu ten atsiras 5–6 aukštų namas, tai bus panašu į „Novotelį“, kuris yra per aukštas, nors kaip viešbutis iš principo neblogas“, – politikas sako, kad planuojamas pastatas tikriausiai sudarkytų senamiestį. Panašiai tvirtino ir jo partijos pirmininkas Petras Auštrevičius.

Tačiau, pasak jo, bėda ta, kad pastatas jau priklauso verslininkams, kurie kažin ar bus suinteresuoti ten plėtoti kultūrinę šviečiamąją veiklą.

Mažesnė salė geriau nei milžiniška

Tačiau režisierius Arūnas Matelis mano, kad numatytas projektas vietoj „Lietuvos“ yra optimalus, nes, jo vertinimu, nepriklausomas, nekomercinis kinas neturėtų būti rodomas tūkstančio vietų, kiek dabar yra „Lietuvoje“, salėje.

„Net jei kino teatras nebūtų privatizuotas, jį reiktų rekonstruoti. Salės turi būti 100–300 vietų“, – teigė A. Matelis.

A. Matelio galva, projektuojama „Lietuvos“ podukra – gana geras sprendimas. ELTA nuotr.
Jo manymu, idėja planuojamame pastate įrengti porą kino salių yra pakankamai geras žingsnis į priekį, kad jau valdžia nepasirūpino „Lietuvos“ pertvarkyti, o pardavė.

„Dabartiniai investuotojai, perpirkę turtą iš „Vilniaus prekybos“, nori įkurti nepriklausomo kino centrą – tai yra geras rezultatas“, – sakė kūrėjas. Tačiau jis pripažįsta, kad „Vilnius gyvena su juokingai mažom kino erdvėm“.

A. Matelis atkreipia dėmesį, kad nepriklausomybės metais buvo privatizuota keliolika kino teatrų, o jų vietoje neįkurta nė viena, net mažiausia, kino salė.

„Nieko nepadarysi, toks valstybės požiūris. Kur menininkų kūrybos dirbtuvės, mažos studijos? Nieko nėra“, – reziumuoja režisierius.

Ta pati „Plaza“

Tiesa, judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ aktyvisto Šarūno Bagdono manymu, investuotojo „M2 Invest“ vizija vietoj „Lietuvos“ – neambicinga ir rizikinga, iš principo sąmyšio pradininkės „Vilniaus prekybos“ plano kopija.

„M2 Invest“ generalinis direktorius Dalius Kaveckas. ELTA nuotr.
„Lietuvos“ kino atveju turbūt skaudžiausia, kad kultūrinis, viešas objektas yra paprasčiausiai numatytas likviduoti, kad užleistų vietą elementariam komerciniam statiniui“, – pridūrė architektas A. Karalius.

Jūratės Markevičienės, Vilniaus dailės akademijos dėstytojos, kultūros paveldo ekspertės, manymu, planuojamas projektas ne ką skirsis nuo komercinių kino erdvių kaip „Coca-Cola Plaza“ ar „Akropolis“.

„Tad jeigu Europos kultūros sostinės įmonė nori plėtoti programas tokio tipo erdvėje, juk gali laisvai tai daryti „Coca-Cola Plazoje“. Ir tai pradėti jau šiandien“, – „Klasikos“ radijui sakė J. Markevičienė.

Ji pridūrė, kad neišnaudodama esamų erdvių, jų netransformuodama Lietuva „tikrai išgarsės per visą pasaulį“.

„Geros idėjos gimsta garažuose, dirbtuvėse, o įmonės gražius pastatus, iškilmingas sales ima statyti prieš bankrotą“, – palygino J. Markevičienė.

http://www.lrt.lt/comments.php?strid=5082&id=3690035