2006-08-21
Lietuva: protestas Kultūros ministerijai
Praėjusią savaitę Lietuvos kino teatro byloje nutiko daugybė keistų dalykų, iš kurių ypač išsiskiria Kultūros ministerijos išvada, pateikta Vyriausybės Peticijų komisijai (ši Kultūros ministerijos išvada, drauge su Prezidentūros atsakymu pateikiama žemiau) įdėmiai išnagrinėjus kreipimąsi dėl buvusio Lietuvos kino teatro likimo ir kultūros politikos formavimo. Skaitant šią išvadą kilo rimtų abejonių, ar Kultūros ministerijos tarnautojai nesupainiojo šio kreipimosi su kokiu nors kitų asmenų pateiktu prašymu paaiškinti statybų reglamentavimą Vilniaus senamiestyje.
Nenorime tikėti, kad Kultūros ministeriją tenkina esminius demokratijos principus pažeidžianti sostinės bei kitų mūsų miestų kultūros politikos formavimo praktika ir tendencija, dėl kurios Klaipėdos centre neliko nė vieno visuomenei priklausančio kino teatro, galinčio rinktis repertuarą ne vien pagal komercijos poreikius. Kad jai nerūpi, ar Vilniaus senamiestyje bus jau ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai sunaikintas paskutinis kino teatras, su kuriuo susijusi viešosios kultūros erdvės tradicija, o istorinis Lietuvos sostinės centras neteks dar vieno kultūros objekto. Kad ji mano, jog visi kino teatrai turi būti privatūs, o kultūros centrų vietoje atsirasti prekybos centrai. Manome, kad kultūra yra visos visuomenės turtas, ir Kultūros ministerija yra viena iš tų institucijų, kurios turi įvardyti ribą, kurią peržengus ir ji pati gali tapti nereikalinga.
Tikime, kad ji turi ką pasakyti 7000 Lietuvos gyventojų, pritarusių kreipimuisi, kuriame keliamos tikrai ne statybos problemos.
Todėl pareiškėme protestą dėl Kultūros ministerijos išvadų, kuris netrukus bus įteiktas Seimui, Vyriausybei, Vyriausybės Peticijų komisijai ir Kultūros ministerijai.
Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos Respublikos Vyriausybei Lietuvos Respublikos Vyriausybės Peticijų komisijai Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai
Kreipimosi dėl buvusio Lietuvos kino teatro likimo ir su juo susijusio sostinės kultūros politikos formavimo pareiškėjų iniciatyvinės grupės
SKUNDAS
dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos išvadų Lietuvos Respublikos Vyriausybės Peticijų komisijai, kuriose neatsakoma į Kreipimesi dėl buvusio Lietuvos kino teatro likimo ir su juo susijusio sostinės kultūros politikos formavimo iškeltus klausimus
Susipažinę su išvadomis, kurias Kultūros ministerija pateikė Vyriausybės Peticijų komisijai išnagrinėjusi mūsų kreipimąsi, esame įsitikinę, kad ministerija neadekvačiai suvokia mūsų suformuluotas problemas bei reikalavimus. Mūsų kreipimesi nebuvo pateikti klausimai, į kuriuos atsakinėjama išvadose. Tuo tarpu tai, kas rūpi ne tik mums, bet ir 7000 kreipimuisi pritarusių Lietuvos piliečių, lieka be atsako.
Mūsų kreipimesi niekur nėra kalbama apie paveldosaugos problemas, susijusias su statybomis, kurios numatomos nugriovus buvusį Lietuvos kino teatrą. Jame kalbama apie kino ateitį Lietuvos sostinėje ir ydingą Vilniaus bei kitų šalies miestų kultūros politikos formavimą. Būtent tai, o ne paveldo problemos, yra kontekstas, kuriame reikėtų suvokti mūsų iškeltus reikalavimus. Todėl ypač stebina nuodugnus statybų reglamentavimo aptarimas, nes kaip tik jo paaiškinti Kultūros ministerijos dar nesame prašę. Manytume, kad netikėtai ryškų paveldo akcentą lėmė tai, kad atsakymą rengė paveldosaugos specialistai.
Savo reikalavimų kontekstą aiškiai suformulavome tiek pristatydami Lietuvos problemą, tiek įvardydami kreipimosi tikslą.* Atkreipiame dėmesį, kad LR Prezidentūra mūsų kreipimąsi taip pat suvokė ne paveldo ar naujų statybų, o kultūros politikos problemų kontekste. Tačiau Kultūros ministerijos išvadose šis kontekstas dėl mums nesuprantamų priežasčių liko neįvertintas.
Ministerijos išvadoje išsamiai kabama apie Lietuvos pastato vertę kultūros paveldo aspektu. Nors pastato vertės klausimas, mūsų manymu, taip pat gali būti svarstomas, tačiau šiame kreipimesi apie tai nėra net užsiminta. Jame kalbame ne apie pastato, bet apie viešosios kultūros erdvės vertę. Mes nereikalavome paskelbti Lietuvą valstybės saugomu kultūros paveldo objektu ir įrašyti į Kultūros vertybių registrą, tačiau Kultūros ministerijos išvadose kažkodėl svarstoma būtent ši galimybė.
Reikalavimus svarstyti nacionalinės svarbos statuso suteikimą bei pastato išpirkimą mes teikiame atsižvelgdami į grėsmę, kuri iškilo Lietuvai kaip viešajai kultūros erdvei, turinčiai brandžią tradiciją ir galinčiai turėti perspektyvą. Sprendimas ją sunaikinti, kaip sakoma mūsų kreipimesi, buvo padarytas remiantis vien komercine logika ir nepaisant viešojo intereso. Reikalavimus teikiame siekdami, kad ši klaida būtų ištaisyta.
Kreipimesi aiškiai nurodėme, kad Lietuvos problema kilo dėl sostinės savivaldybės nenoro atsižvelgti į visuomenės nuomonę ir nepasirengimo tinkamai atstovauti viešąjį interesą. Kadangi Vilniaus valdžia yra nepajėgi pati atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus, kreipėmės į kitas institucijas, taip pat ir Kultūros ministeriją. Todėl mūsų netenkina ministerijos nuomonė, kad išpirkimo klausimą turėtų nagrinėti Vilniaus miesto taryba, nes sprendimą leisti privatizuoti savivaldybei priklausiusį kino teatro pastatą 2002 m. priėmė ji. Dėl tos pačios priežasties mūsų netenkina ir ministerijos atsakymas į reikalavimą užtikrinti demokratinį visuomenės dalyvavimą priimant esminius sostinės kultūros politikos sprendimus. Sutinkame su ministerijos nuomone, kad tai yra ir Vilniaus savivaldybės kompetencija, tačiau manome, kad ministerija privalo įvertinti mūsų nurodytą miesto valdžios nepajėgumą ar nenorą atlikti šią savo priedermę. Atsižvelgdama į dabartinę padėtį Vilniaus savivaldybėje, Kultūros ministerija turi imtis atsakomybės ir nenusišalinti nuo problemos spendimo. Tuo labiau kad kalbame apie tai, kas yra tiesioginė ministerijos kompetencija apie kultūros politikos formavimą, jo principus bei problemas, kurios akivaizdžios visoje šalyje.
Kadangi įvardijome visoje Lietuvoje išplitusią tendenciją naikinti viešąsias kultūros erdves pataikaujant siauram komerciniam interesui, o Lietuvos bylą pateikėme kaip simbolinę, esame įsitikinę, kad kreipimuisi pritarę žmonės turi sulaukti adekvatesnio Kultūros ministerijos atsako. Tikime, kad ministerija, atsakinga už strateginius kultūros politikos sprendimus, yra kompetentinga tokį atsaką duoti.
Prašome Vyriausybės Peticijų komisijos kad:
nesvarstytų klausimo dėl mūsų kreipimosi pripažinimo peticija, remdamasi neadekvačia Kultūros ministerijos išvada;
kreiptųsi į Kultūros ministeriją prašydama pateikti išvadą, kurioje būtų atsakyta į kreipimesi iškeltas problemas ir reikalavimus.
Taip pat reiškiame nepasitikėjimą Kultūros ministerijos išvadą dėl mūsų kreipimosi rengusia Saugomų teritorijų ir paveldo skyriaus vedėja Irma Grigaitiene. Mūsų žiniomis, būdama KVAD-o Kauno teritorinio padalinio vyr. specialistė, p. I. Grigaitienė savo parašu pritarė projektui, pagal kurį šiuo metu yra baigiamas statyti daugiaaukštis pastatas I. Kanto ir Kęstučio gatvių sankirtoje. Urbanistiniu požiūriu tai itin jautri Kauno senamiesčio teritorija šalia vienintelio išlikusio Kauno gynybinės sienos bokštelio, Kauno centrinio pašto, Muzikinio teatro bei kitų vertingų tarpukario architektūros pavyzdžių. Jos kontekste 30 m. aukščio statinys su požemine 2 aukštų automobilių stovėjimo aikštele yra lygintinas su liūdnai pagarsėjusiu Novoteliu Vilniuje. Kaip akibrokštą istoriniam miesto paveldui šią statybą įvertino ne tik prieš ją protestavę visuomenės atstovai, žinomi architektai ir urbanistikos specialistai, bet ir Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkas J. Gelmža bei KPD direktorius A.Kuncevičius. Remiantis KPD sudarytos komisijos išvadomis, Kauno teritorinio padalinio vadovei I. Vaškelienei buvo skirta drausminė nuobauda. P. I. Grigaitienės atsakomybė, mūsų žiniomis, iki šiol tebėra neįvertinta.
Šiuo metu, būdama Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo skyriaus vedėja, p. I. Grigaitienė ne tik rengė išvadą apie mūsų Kreipimąsi, bet ir komentavo Lietuvos bylą susitikimuose su visuomene. Manome, kad tarnautojai, kurių reputacija visuomenei kelia didelių abejonių, neturi teisės Kultūros ministerijos vardu komentuoti problemos, rūpinčios 7000 Lietuvos gyventojų.
Raginame Kultūros ministeriją:
įvertinti p. I. Grigaitienės veiksmus ir atsakomybę, savo parašu pritariant I. Kanto ir Kęstučio gatvių sankirtoje statomo daugiaaukščio projektui bei jos, kaip Saugomų teritorijų ir paveldo skyriaus vedėjos, kompetenciją
užtikrinti, kad rezonansinėje Lietuvos byloje ministerijos poziciją ateityje atstovautų visuomenės pasitikėjimo nepraradę specialistai
*siekdami, kad būtų išsaugota ir plėtojama Lietuvos kino teatro sukurta viešosios kultūros erdvės tradicija, kad sostinės kultūros politika atitiktų būsimos Europos kultūros sostinės ambicijas ir būtų formuojama labiau paisant viešojo intereso bei demokratijos principų.
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės peticijų komisijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei
DĖL BUVUSIO KINO TEATRO LIETUVA
Kultūros ministerija, atsakydama į Jūsų 2006-07-28 raštą Nr. U-9/P33-43 bei vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-07-20 pavedimą Nr. 23-4993, išsamiai išnagrinėjo G.Urbono ir kitų piliečių kreipimąsi dėl buvusio kino teatro Lietuva likimo. Kultūros ministerija, gavusi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento ir UAB Rojaus apartamentai savininkų raštus, kuriuose išdėstyta nuomonė ir požiūris į šią problemą, savo kompetencijos ribose pagal Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalį teikia šias išvadas:
1. Dėl siūlymo suteikti kino teatrui Lietuva nacionalinės svarbos statusą.
Dar 2005 metais, Kultūros ministerijoje pradėjus svarstyti Lietuvos kino teatro problemą, siekiant nustatyti šio pastato reikšmę kultūros paveldo aspektu, buvo kreiptasi į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, prašant informuoti, ar Lietuvos kino teatro pastatas galėtų būti paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. 2005-05-24 raštu Nr. (1.10)-2-554 Kultūros paveldo centras informavo, kad nemato galimybių siūlyti kino teatrą Lietuva įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir skelbti saugomu kultūros paveldo objektu. Pagal 2005-04-05 Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-150 Dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo patvirtinimo (Žin., 2005, Nr. 52-1756) patvirtinus kriterijus, šis objektas neturi kultūros paveldo požiūriu vertingųjų savybių, dėl kurių būtų verta įrašyti jį į Kultūros vertybių registrą, o tuo labiau suteikti jam nacionalinės svarbos statusą.
2.Dėl planuojamų statybų sklype Pylimo g. 17, kino teatro Lietuva vietoje.
2003-12-29 Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-490 patvirtintame Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente (toliau Reglamentas) (Žin., 2004, Nr. 25-774) sklypui, esančiam adresu Pylimo g. 17, nustatytas toks tvarkymo režimas ir galimi tvarkymo darbai: Galimi remonto, rekonstravimo, griovimo darbai, reglamentuota naujų statinių statyba. Maksimalus aukštingumas keturi aukštai. Taip pat nurodytas toks naudojimo režimas, galimos paskirtys: Ribotas naudojimas galimos paskirtys: gyvenamoji, visuomeninė, komercinė ir smulkaus verslo. Šios nuostatos Reglamente atsirado, remiantis paveldosaugos principais ir metodika dėl istorinių miestų ir miestelių planavimo, kurios pagrįstos tuo, kad senųjų miestų gatvės užstatytos perimetriniu užstatymu. Tarybiniu laikotarpiu pastatytas kino teatras pažeidė šį principą, nes prieš jį suformuota didelė erdvė (aikštė) suardė Pylimo gatvės išklotinę.
3. Dėl užtikrinimo visuomenei dalyvauti priimant esminius sostinės kultūros politikos sprendimus.
Kultūros ministerijos nuomone, užtikrinti demokratinį visuomenės dalyvavimą priimant esminius sprendimus dėl sostinės kultūros politikos bei tartis su visuomene dėl nekomercinio kino ir viešųjų kultūros erdvių ateities vizijos, yra Vilniaus savivaldybės kompetencija. Informuojame, kad Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys išdavė sklypo Pylimo g. 17 laikinąjį apsaugos reglamentą, kuriame nustatyta sąlyga visuomeninės-komercinės paskirties išsaugojimas naujame pastate. Mūsų žiniomis, remiantis šiuo reglamentu, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, prieš paskelbdama Lietuvos kino teatro privatizavimą, nustatė sąlygą, kad planuojamo pastato pirmame aukšte privalo būti suprojektuotos ir pastatytos dvi salės kino filmų demonstravimui, kurią UAB Rojaus apartamentai, rengdami pastato projektinius pasiūlymus, įvykdė.
4. Dėl siūlymo sustabdyti UAB Rojaus apartamentai vykdomą rengimo procedūrą.
Informuojame, kad Kultūros ministerija tokios kompetencijos neturi, o savivaldybės lygmens bendrojo, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, detaliųjų planų valstybinę priežiūrą atlieka apskrities viršininko administracija. Remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006-08-03 raštu Nr. V-21-738, sklypo Pylimo g. 17, detalusis planas dar nėra parengtas ir nepateiktas valstybinei teritorijų planavimo priežiūrai atlikti. Apsvarstytas žemės sklypo Pylimo g. 17 detalusis planas turės būti suderintas su planavimo sąlygas išdavusiomis institucijomis, taip pat ir su atsakingomis už kultūros paveldą. Mūsų žiniomis, su rengiamo detalaus plano sprendiniais visuomenė jau supažindinta. Kultūros ministerijoje 2006-07-28 gautas UAB Rojaus apartamentai raštas, kuriame sklypo valdytojai, remiantis 1996-09-18 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1079 Dėl visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų patvirtinimo, atsako į visuomenės atstovų pateiktus klausimus.
5. Dėl galimybės išpirkti šiuo metu UAB Rojaus apartamentai priklausantį Lietuvos kino teatro pastatą.
Kultūros ministerijos nuomone, šį klausimą turėtų nagrinėti Vilniaus miesto taryba, nes sprendimą leisti privatizuoti savivaldybei priklausiusį kino teatro pastatą 2002 m. priėmė ji. Kultūros ministerija neturi galimybės tapti šio statinio savininke išperkant jį iš UAB Rojaus apartamentai, kadangi yra biudžetinė valstybinė institucija, atliekanti viešojo administravimo funkcijas. Kultūros ministerijai skiriami valstybės biudžeto asignavimai nesuteikia galimybės įsigyti tokios vertės ir paskirties (kino teatro) ilgalaikio materialaus turto.
Tačiau UAB Rojaus apartamentai atstovai informavo Kultūros ministeriją, kad jie pastatytas dvi kino sales sutiktų parduoti Vilniaus miesto savivaldybei. Kultūros ministerija pritartų tokiai iniciatyvai ir savo ruožtu iš kinui skurtų lėšų teisės aktų nustatyta tvarka galėtų dalinai finansuoti Europos valstybių ir Lietuvos nekomercinio kino programas. Tokiu būdu būtų sudaryta galimybė šioje Vilniaus visuomenės pamėgtoje vietoje išlaikyti nekomercinio filmo sales.
Kultūros ministras Jonas Jučas
LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJA
Gediminui Urbonui 2006-07-26 Nr. (1D-3327)-2D-3504
Gerbiami pareiškėjai,
Informuojame, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus susipažino su Jūsų kreipimusi dėl buvusio Lietuvos kino teatro likimo ir su tuo susijusiais neigiamais padariniais sostinės kultūrai.
Jūsų pasirašytas kreipimasis iškelia itin aktualias ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos kultūros problemas. Visuomenės dalyvavimas būtinas priimant sprendimus dėl viešųjų miesto erdvių ir kultūros objektų ateities. Taip pat būtina nuosekli ir išsami diskusija su įvairiomis visuomenės grupėmis visais darnios miestų plėtros klausimais.
Visuomenę būtina išsamiai ir laiku informuoti apie planus, susijusius su miesto viešųjų erdvių pertvarkymu. Deja, šių principų nebuvo laikomasi priimant sprendimus dėl Lietuvos kino teatro.
Jūsų išsakyta Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo parduoti Lietuvos kino teatrą kritika ir tokio sprendimo pasekmių įvertinimas yra pagrįsti ir svarūs. Vilniaus miesto savivaldybė privalo prisiimti visišką atsakomybę Vilniaus ir Lietuvos visuomenei dėl tokio sprendimo ir ieškoti būdų Jūsų iškeltoms problemoms tinkamai spręsti.
Pagarbiai,
Respublikos Prezidento patarėja Irena Vaišvilaitė, Kultūros, mokslo ir ugdymo grupės vadovė
http://www.bernardinai.lt/index.php?-113149733 Bernardinai.lt
|