2005 birželio 17  09:44

Boso autoritetas, arba: Rožėms neįsakysi

Karolis Klimka

http://www.delfi.lt/
 
Boso puota Gintaro muziejuje, “Lietuvos” kino teatro privatizacija, namų griovimo akcija romų tabore, Šnipiškių gyventojų atsisakymas užleisti vietą dangoraižiams – kas sieja šiuos ir panašius pastarojo meto įvykius? Verslo santykių ir politinių ekonominių procesų pažanga vis dažniau susiduria su RIBOTOS VIETOS problema. Tarsi kai kam būtų pasidarę per ankšta ir vis sunkiau būti savo vietoje, nenustūmus kito.

Už Lietuvą, arba Kam Bosas - autoritetas?

Jei reikėtų vaizdžiai nusakyti šiandien besiklostančią atmosferą, – kaip čia neprisiminsi visuomeninio transporto sovietiniais laikais. Ir nors šiais laikais kieti vyrukai troleibusais nebevažinėja, panašu, kad jie vis dažniau susiduria su problemomis dėl kitų nenoro UŽLEISTI JIEMS VIETĄ.

Jei ekonomikos užduotis yra ribotų išteklių paskirstymas, tai akivaizdu, kad šiandien itin ribotu “ištekliumi” tampa viešosios erdvės likučiai.

Antai “Lietuvos” kino teatras tapo mainų objektu sudėtingose mūsų bosų “transakcijose”, kuriomis siekta vienas kitam atsilyginti už tarpusavio paramą. Neužleisti “VP Market” paskutinio kino teatro miesto centre, rodos, net nepadoru.

Po A. Boso puotos Gintaro muziejuje šio veikėjo pavardė (neatitaisomai) virto bendriniu vardu. Ir nors šiuo atveju viešoji erdvė buvo užimta tik laikinai, visos incidento aplinkybės puikiai iliustruoja minėtąją konfrontaciją.

Pamėginkime įsivaizduoti ramaus būdo pensininkę, – pavadinkime ją Rože, – kuri atsisako paklusti bosų įsakymams užleisti vietą baliui…

(Rožėms neįsakysi: “politikas gimė ne pačiu geriausiu laiku: rožynas taip ir nepražydo”…(“Lietuvos žinios”, 2005-06-13))

Karolis Klimka:
Oficialūs lyderiai, kad taptų tuo, kas “yra”, turi veikti pagal “priimtas” normas. Jei veiksmai, kuriais realizuojamas autoritetas, pernelyg kertasi su pačiu autoritetu, tai jie ir (su)žlugdys autoritetą. Rusų žargonu autoritetas reiškia vyro lyties organą. Jei per anksti pernelyg perkaista, “autoritetas” gali ir išsekti.
Protesto autoritetas

1955 m. gruodžio 1 d. Montgomerio mieste Alabamos Valstijoje (JAV) romi vidutinio amžiaus moteris Rosa Parks, vykdama autobusu iš darbo namo, atsisakė užleisti vietą kitam keleiviui. Ji buvo areštuota. Tai sukėlė masinį 12 mėnesių trukusį (!) autobusų boikotą, o ilgas teismų procesas baigėsi Aukščiausiojo teismo nutartimi, kad segregacija viešajame transporte yra nekonstituciška praktika. Rosa buvo juodaodė. Vieta, į kurią ji atsisėdo tame autobuse, buvo “rezervuota” baltiesiems. Ji atsisakė užleisti vietą baltajam (savo “bosui”). Taip prasidėjo desegregacija ir kilo pilietinių teisių sąjūdis.

Rosa nebuvo “charizmatinė” lyderė – “bosė” kokiu nors atžvilgiu. Kaip ji galėjo tapti tokio autoritetingo akto “autore”? Ji apibūdinama kaip kukli gerų manierų moteris (tikra priešingybė, pavyzdžiui, A. Boso žmonai, kuri “sėdėjo balta skrybėle pasidabinusi”). Paprastai mums peršamas lyderio įvaizdis, sumodeliuotas, akivaizdu, pagal “boso” etaloną: ryžtingas, stiprus, vyriškas, turtingas. Tokius bosai nori matyti save. Todėl visai tikėtina, kad kitokius lyderius ir veiksmo formas jie linkę pražiopsoti - tad gali susigriebti per vėlai.

Kaip atskirti protesto lyderę/–į? Jos/jo žodžiai turi magijos. Daugybė moterų ir vyrų iki Rosos kartojo “Ne!” atsakydami į “teisėtus” reikalavimus užleisti vietą. Rosos “Ne!” buvo kitoks (kad ir koks kuklus ir paprastas). Šis “Ne” tapo revoliucijos pradžia.

“Magišką” galią bosų komandoms teikia jų “statusas” – padėtis visuomenėje, galia, turtas. “Magija” veikia, kai žodžiai tariami “tam tikro” asmens, turinčio “tam tikrus” įgaliojimus. Pavyzdžiui, Brazausko ar Uspaskicho kalbėjimas atrodo “autoritetingas”, nepaisant gausių gramatikos ir logikos klaidų bei tam tikro nešvankumo. (Kitas geras pavyzdys – kaip DELFI skaitytojai savo komentaruose autorius vertina pagal jų “žinomumą” ir “statusą”…)

Tačiau jau pati tokių įgaliojimų suklastojimo galimybė (plg.: politikų aukštojo mokslo diplomai) arba galimybė pasinaudoti svetima įtaka (plg.: Smailytė) leidžia galvoti, kad gal ir oficialiųjų galios gestų efektas yra toks pat apgaulingas, kaip ir apgaulingų.

Pavyzdžiui, nepaisant oficialaus Boso statuso, galima manyti, kad jo “pageidavimų” galia ir autoritetas (uždaryti muziejų, aptverti teritoriją, išvaikyti lankytojus) tėra apgaulingas efektas. Todėl gali atsirasti žmonių, kurių nepaveiks (nebeveiks) ta “magija”.

Paklusnumo įpročiai linkę nykti. Automatinis komandavimo-vykdymo mechanizmas ima trikti. Statuso magija remiasi įpročiu - tačiau net giliausiai įsodintos socialinės normos yra neatsparios transformacijai. Rožės ne visada pražysta pagal įsakymą.

Rožėms neįsakysi

Rosos Parks žodžių magijos neįmanoma paaiškinti jos instituciniu statusu, galia ar turto autoritetu. Yra įmanomi žodžiai (ir) aktai, kurie, nors nesiremia oficialių normų ar įgaliojimų autoritetu, gali “sau leisti” peržengti įsišaknijusias normas. Būna protestų, kuriais reikalaujama “normalizuoti” padėtį (pvz., pakelti atlyginimus); tačiau protestu gali būti siekiama pakeisti patį normų režimą.

Tačiau “neoficialaus” lyderio žodžių ir veiksmų magijos neverta romantizuoti. Čia ir vėl susiduriame su valdančiosios politinės klasės diktuojama samprata: veiksmo subjektas kaip pats sau ponas. Šis įvaizdis ignoruoja interaktyvią, kolektyvinę ir istoriškai sąlygojamą efektyvaus veiksmo prigimtį.

Rosa savo veiksmu pareikalavo teisės, į kurią pretenduoti ji “neturėjo teisės”. Šiuo aktu ji įkvėpė procesą, nuvertusį įsišaknijusius teisėtumo kodus. Tačiau panašiai kaip charizmatinių lyderių, jos autoritetas priklausė nuo “palaikymo komandos”. Ji buvo pasirinkta iš daugelio kitų kandidačių. Galima sakyti, jos veiksmo autoritetas buvo jo paskatinto sąjūdžio REZULTATAS, o ne atvirkščiai.

Panašiai ir oficialūs lyderiai, kad taptų tuo, kas “yra”, turi veikti pagal “priimtas” normas. Jei veiksmai, kuriais realizuojamas autoritetas, pernelyg kertasi su pačiu autoritetu, tai jie ir (su)žlugdys autoritetą. Rusų žargonu autoritetas reiškia vyro lyties organą. Jei per anksti pernelyg perkaista, “autoritetas” gali ir išsekti.