Reclaim
EN LT



Lietuva”: viešas laiškas apie bolševizmą 2007-07-12

2007 07 12

“Lietuva”: viešas laiškas apie bolševizmą

Žmonėms, kuriems rūpi “Lietuvos” likimas,
Vilniaus ir Lietuvos politikams

Žodį “bolševizmas” išprovokavo žymus režisierius A. Matelis.
Šiuo metu jis remia UAB “Rojaus apartamentai” projektą, kuriame numatyta nugriauti “Lietuvos” kino teatrą ir vietoje jo pastatyti daugiabutį su dviem nedidelėmis kino salėmis.  Manome, kad gavęs paramą iš UAB “M2 Invest”, režisierius tapo šios bendrovės viešųjų ryšių kampanijos įkaitu.  Jis žada suvesti sąskaitas su oponentais, skųsdamas juos teismui.
   
Ką galvojame apie kultūros žmonių dalyvavimą šioje reklamos kampanijoje, jau pasakėme viešame kreipimesi:

“Renginyje, pavadintame „Pakeliui į naująją Lietuvą”, neseniai buvo dar kartą pasiūlyta nugriauti „Lietuvos” kino teatrą ir jo vietoje įgyvendinti „Rojaus apartamentų” viziją. Pagal ją „Naujoji Lietuva” – tai komercinis–gyvenamasis kompleksas, prie kurio žadama priglausti 2 nedideles kino sales. Viena iš buvusių „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” vadovių R. Vanagaitė  ir režisierius A. Matelis taip pat pritarė idėjai nugriauti „Lietuvą”. Motyvuojama tuo, kad 2009-iaisiais Vilniui katastrofiškai trūks nekomercinių erdvių kino projektams. Šią paradokso logiką padiktavo viešųjų ryšių akcijoms būdingas mąstymas. Kaip ir visi reklamos produktai, ji yra menkai susijusi su tikrove ir į ją perkelta turės neigiamų pasekmių.

Teiginys, kad nugriovus „Lietuvos” kino teatrą Vilniuje padaugės erdvės, tinkamos Europos kultūros sostinės renginiams, yra reklamos iliuzija ir prieštarauja tikrovei. Į mūsų šalies paraišką, siekiant Europos kultūros sostinės vardo, „Lietuva” buvo įrašyta kaip pagrindinė vieta, kurioje vyks 2009-ųjų kino projektai: 1000 ir 88 vietų salės yra pritaikytos reprezentacijai ir didelio formato festivaliniams renginiams. Siūlyti šalies reprezentacijai dvi 100 ir 180 vietų sales gyvenamajame daugiabutyje yra tas pat, kas statyti operą privačiame bute. „Rojaus apartamentai“ į Europos kultūros sostinės paraišką įrašyti nėra.

Nugriovus „Lietuvą“, būtų sunaikinta erdvė, būtina ne tik 2009-iesiems. Miesto centras - puiki vieta ambicingesniam projektui, negu 2 kino salės komercinių apartamentų užkaboriuose. Čia galima sukurti universalų nekomercinės kultūros centrą, kurio šerdimi taptų Nacionalinis kino centras ir apie jį susitelkusios kultūros industrijos. Didžiąją „Lietuvos” salę nesunku lanksčiai pritaikyti ne tik kinui, bet ir koncertams, teatro repeticijoms, spektakliams, viešiems renginiams. Teiginiai, kad „Lietuvos” gynėjai kovoja už sovietinį kino teatrą ir prastą vadybą – reklaminis triukas. 7000 šalies piliečių, pasirašę peticiją už „Lietuvos“ išsaugojimą, tiki kitokia jos ateitimi (www.culture.lt/peticija).  Taip pat ir daugiau nei 300 užsienio kūrėjų ir akademinių sluoksnių atstovų: http://www.culture.lt/petition/?sign

 http://transform.eipcp.net/correspondence/1179495490

Dviejų kino salių ateitis taip pat nėra užtikrinta. Kol kas tai tik „Rojaus apartamentų” pažadas – nėra jokių garantijų, kad jis bus įgyvendintas realybėje. Praėjusios vasaros pradžioje dėl „Lietuvos” likimo sunerimusiems miestiečiams UAB „M2 Invest” prisistatė kaip patikima bendrovė, kurios lankstinukuose puikavosi ir „Mikalojaus žiedo” projektas. „Mikalojaus žiedo” statybos baigėsi garsiąja 19 amžiaus namo griūtimi Šiaulių gatvėje. Bendrovės „M2 Invest” pavadinimas iš reklamų dingo. Kino centras „Lietuvos” vietoje kol kas taip pat yra tik reklama, nesusijusi su jokiais juridiškai įformintais ir viešai paskelbtais įsipareigojimais.

Kartu su „Lietuva” būtų sunaikinta ir tai, kas laikoma viena iš esminių Europos kultūros vertybių – viešoji erdvė. „Lietuva“ – ne tik patalpa, kurioje galima rodyti kiną. Tai ir tradicinė žmonių santalkos vieta – būtent tokiose vietose kuriasi miesto bendruomenės, siejamos kultūros vertybių. Teiginys, kad „Rojaus apartamentų” projekte šią erdvę numatoma išlaikyti - klaidinantis. Didžioji jos dalis būtų užstatyta - miestiečiams liktų tarpelis komerciniame komplekse. Tai tokia pat viešoji erdvė, kaip gražiai sutvarkytas vidinis privataus kvartalo kiemas arba palmėmis apsodintas pasažas tarp prekystalių „Akropolyje“. Europoje nėra įprasta užstatyti aikštes, skverus ir šaligatvius.

„Rojaus apartamentų” statyba būtų šiurkšti invazija į Senamiestį – Pasaulio paveldo objektą. Agresyvumu šis projektas prilygsta „sovietiniam monstrui” – kaip vadinama „Lietuva. Tai tipiškas atvejis, kai agresyvi plėtra dangstoma „atkūrimo” terminu. „Atkuriamas” perimetrinis užstatymas nėra vertybė, įrašyta į Senamiesčio dosjė. Jis būdingas carizmo okupacijos laikotarpiui, o šiuo metu populiarus dėl įspūdingos kvadratūros. Reklaminiuose lankstinukuose pateiktas kompiuterinis „Rojaus apartamentų” vaizdas yra klaidinantis – namas jame patrauktas į perspektyvos gilumą, todėl atrodo mažesnis. Kuo gali baigtis šis projektas, parodė griūtis Šiaulių gatvėje. Suplanuoti požeminiai „Rojaus apartamentų” garažai taip pat siekia gretimo namo pamatus.

Nugriovus „Lietuvą”, būtų sunaikintas ir emocinis santykis su vieta, kuri brangi daugeliui Vilniaus gyventojų. Šios emocinės vertės negalima menkinti – žmonės turi teisę mylėti savo miestą ir jį ginti, kai jis yra griaunamas. Kitaip liktų tik prisirišimas prie investicijų.

Manome, kad „Rojaus apartamentų” statyba būtų neteisėta, o “Lietuvos” privatizacija buvo neskaidri. Ministras pirmininkas ir Vyriausybė yra gavę prašymą tarpininkauti, kreipiantis į prokuratūrą – kad būtų ištirta, ar privatizuojant „Lietuvą” nebuvo pažeistas viešasis interesas. Atsakymo į šį prašymą dar laukiame. Teisinei valstybei nedera ignoruoti abejones dėl teisės pažeidimų,  o kultūros namus kurti vietoje, kuri gali būti vogta.”

 Šių savo teiginių neatsiimame. 

 Tačiau manome, kad režisierius A. Matelis po metų gali atsiimti teiginius, kuriais šiandien remia UAB “M2 Invest” pasiūlymą nugriauti “Lietuvos” kino teatrą, rengiantis kultūriniams “Vilniaus – Europos kultūros sostinės” įvykiams.

 Po metų jis gali tai pavadinti bolševizmu. 

Būtent taip atsitiko su peticija, kurią režisierius prieš metus pasirašė kartu su 7000 Lietuvos piliečių.   Šiandien A. Matelis sako, kad kova dėl “Lietuvos” kino teatro “tapo kabinėjimusi prie smulkmenų” ir prarado prasmę.  “Dėl to kinematografininkų sąjunga ir prodiuserių asociacija nebepalaiko sąjūdžio idėjų” ir ragina jas vertinti kritiškai.

Manome, kad kritiškai reikia vertinti viską.  Taip pat – ir pasaulinį pripažinimą pelniusio režisieriaus autoritetą. 

Nes jis yra pasirašęs ne tik peticiją, bet ir Piliečių santalkos kreipimąsi “Neišduok”.  Mums tai atrodo simboliška. 

Kodėl režisierius A. Matelis pasirašė peticiją?

Tai sunku suprasti.  Nes peticija yra bolševikinis dokumentas – bent taip atrodo iš dabartinių režisieriaus pasisakymų.  Šiandien jis rašo: “Daugiau nei keistai, netgi bolševikiškai, atrodo pretenzijos, net nepasitarus su nuosavybės turėtoju, siūlyti kitiems ją išpirkti”.
 
Deja, čia tenka konstatuoti, kad dar prieš metus A. Matelis elgėsi kaip bolševikas.  Jis reikalavo, kad valdžios institucijos “svarstytų galimybę išpirkti šiuo metu privačiai bendrovei UAB “Rojaus apartamentai” priklausantį pastatą”.  Nes kaip tik taip rašoma peticijoje, kurią A. Matelis tikina pasirašęs.  Guodžia tik tai, kad režisierius šio paklydimo atsisakė ir bolševikų Lietuvoje liko mažiau.  

Kaip, beje, ir naivuolių. “Neturiu tiek naivumo, kad tikėčiau, jog bus atpirkta “Lietuva”, o juo labiau rekonstruota į pageidaujamą Nekomercinės kultūros centrą” – rašo A. Matelis.  Bet kodėl jis pasirašė peticiją?  Juk ji aiškiai pritaikyta ypatingo naivumo asmenims: “Atsižvelgiant į viešųjų kultūros erdvių trūkumą sostinėje, yra prasmingiau ne naikinti, bet plėtoti jau susiformavusią gyvybingą tradiciją, ateityje kuriant universalų nekomercinės kultūros centrą”.  Galbūt netiki tuo, ką pasirašo?  Arba pasirašė neskaitęs?

Šiaip ar taip, aiškus bent vienas dalykas - A. Matelis nėra nei naivuolis, nei nuoseklus bolševikas.  Todėl kova už “Lietuvos” kino teatrą jam kelia rimtų abejonių.  Už ką kovojama?  A. Matelio prielaida - “už koncertų, didelių įmonių ar partijų susirinkimus, suvažiavimus, renginius”.  Čia belieka pratęsti mintį ir prisipažinti atvirai: kovojama už Brežnevo raštus ir galimybę rengti nostalgiškas partijų suvažiavimų imitacijas.  Ši sąsaja, kurią perša A. Matelio tekstas – tipiškas UAB “M2 Invest” apmokamos reklamos kampanijos triukas. 

Todėl režisierius nepatikės, kad kova už “Lietuvą” gali būti kova už Vilnių, kaip vieną iš Europos kultūros sostinių.  Už tai, kad tarptautiniai kino renginiai 2009-iais – o ir vėliau - vyktų ne “Coca Cola Plaza’oje”, bet “Lietuvoje”.  Ne prekybos, bet kultūros erdvėje, kurios tradicija buvo kuriama daugiau negu 4 dešimtmečius.  O gal kino mėgėjai išmirė, ir tarptautinius kino renginius norės pamatyti 100 arba 180 žmonių, kiek telpa kišeninėse “Rojaus apartamentų” salėse?  Bet “Skalvijos” kino teatro direktorė G. Zabukaitė, lyg ir nebloga vadybininkė, su tuo nesutinka – ji sako, kad “Vilniui būtina 1000 vietų salė”.  Anot jos, ir “nekomercinio” kino žiūrovai dar turi jėgų daugintis.  Bet tam, kad patikėtum tokiais stebuklais, turi būti labai naiviu žmogumi.

A. Matelis tuo tikrai nepatikės.  Jis mano, kad kova už “Lietuvos” išsaugojimą yra “kova dėl kovos”.  Ir yra įsitikinęs, kad prieš tapdamas Europos kultūros sostine Vilnius būtinai turi nugriauti “Lietuvos” kino teatrą.

Tiesa, žodžio “nugriauti” režisierius nebetaria – atsisakė jo kartu su naivumu ir bolševikinėmis erezijomis.  Šis žodis, anot A. Matelio, “turi tam tikrą emocinį užtaisą”, todėl planus nugriauti “Lietuvą” jis dabar vadina švelniai -  “rekonstrukcija”. 

Todėl sako: “Apmaudu, kad judėjimo dalyviai skeptiškai pasižiūrėjo į “M2 Invest” planus rekonstruoti kino teatrą ir vietoje vienos tūkstančio vietų kino salės įrengti dvi”. Tai tipiška manipuliacija retorika ir skaičiais.  

O juk prieš metus, kai dar nevengė žodžio “griovimas”, jis ir pats šį projektą vadino paskutiniu “Lietuvos” naikinimo etapu:  “UAB “Rojaus apartamentai” svarstymui pateiktas detalusis planas, kurį numatyta įgyvendinti nugriovus “Lietuvos” pastatą, šį naikinimo procesą pabaigtų negrįžtamai.  Bendrovės siūlymas gyvenamosios ir komercinės paskirties pastate įrengti mažą nekomercinio kino centrą formaliai išsaugotų sklype numatytą funkcinį kino paskirties tęstinumą, bet nėra adekvatus, galvojant apie tai, kas būtų prarasta.”  Taip rašoma peticijoje, po kuria yra ir A. Matelio parašas.  Kaip jis ten atsidūrė – sunku paaiškinti.

Nes šiandien režisierius mano, kad “Rojaus apartamentų” planas – geranoriškas verslo pasiūlymas.  Tik į kovą dėl kovos įklimpę protestuotojai nesugeba jo įvertinti: “Racionalūs ir pozityvūs pasiūlymai net nesvarstomi, o verslas, geranoriškai siūlantis sprendimus, a priori tampa “blogio imperija” – rašo A. Matelis.  

Bandydami atsikratyti bolševikinio užkrato, dar kartą įdėmiai ištyrėme geranorišką verslo pasiūlymą.  Gal tikrai, apakinti protesto, nepastebėjome geros valios ženklų?  Ir atradome netikėtą dalyką.

“Rojaus apartamentai” – “Vilniaus prekybos” vizija

Verslo pasiūlymas nuo “Vilniaus prekybos” laikų niekuo iš esmės nepasikeitė.  Jis tvirtas kaip užgrūdintas plienas. 
Prisiminkime.  2005 m. rugsėjo 5 dieną, kai iki “Lietuvos” uždarymo buvo likę mažiau nei mėnuo, Kultūros ministerija pranešime spaudai rašė:

“Š. m. liepos 27 d. Kultūros ministerijoje Kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo iniciatyva vyko susitikimas dėl “Lietuvos” kino teatro likimo. Susitikime dalyvavo Vilniaus meras Artūras Zuokas, VP Market atstovas Mindaugas Marcinkevičius, UAB "Europos kinas" direktorė Vida Ramaškienė, architektas Algis Nasvytis.

Susitikime ministrui buvo pristatytas Lietuvos kino teatro projektas, kurį pateikti žadėjo prieš trejus metus teatrą įsigijusios VP Market atstovas Mindaugas Marcinkevičius. Susitikime pritarta, kad yra galimybė išlaikyti 2 salių kino teatrą. (Viena salė - šimto, o kita - dviejų šimtų vietų).

  Architekto A.Nasvyčio, rengusio teatro projektą, teigimu, pastatas būtų išardomas ir statomas iš naujo, o formuojant perimetro santykį būtų atsižvelgta į senamiesčio architektūrą ir paveldosauginius reikalavimus. Pritarus šiam projektui, naujas kino teatras būtų pastatytas per dvejus metus.”

Netrukus po geranoriško pasiūlymo “išardyti” pastatą “Lietuva” parodė paskutinį filmą “Idiotai” ir “Vilniaus prekyba” ją uždarė.

Po mėnesio ją perpirko “Rojaus apartamentai”.  Bet geri verslo norai liko stabilūs: nugriauti “Lietuvą”, pastatyti jos vietoje daugiabutį su dviem mažom kino salėm ir parduoti arba išnuomoti tas sales miestui.

Taigi A. Matelis šiandien pasisako iš esmės už tą patį barzdotą “Vilniaus prekybos” pasiūlymą. 

Bet nesame užkietėję bolševikai ir negalvojame, kad “Vilniaus prekyba” yra blogio imperija – todėl toliau kantriai ieškome geranoriškumo ženklų.  Gal verslo gera valia yra tai, kad jis apskritai sutiko statyti dvi kino sales?

Deja, šią versiją taip pat tenka atmesti.  Nes padaryti ką nors, susijusio su kinu, verslas tiesiog privalo.  “Lietuva” stovi valstybės žemėje, ir ji išnuomota su aiškia sąlyga – “naudoti ūkinei komercinei veiklai, susijusiai su kino teatro paskirtimi”.  Jeigu daugiabučiais būtų užstatytas visas sklypas – tai jau būtų daugiau negu atviras plėšikavimas. 

“Lietuvos” žemę valstybė skyrė tenkinti būtent kultūros poreikiams.  Todėl dvi kino salės yra toks pat geranoriškumas, kaip griovimas – rekonstrukcija.
Manome, kad patobulinti Vilniaus prekybos vizijos neįmanoma – to padaryti neleidžia gamtos dėsniai.  Kas gali būti tobuliau už griovimą?

Subtilūs skirtumai

Ir vis dėl to yra dalykų, kuriais verslo pasiūlymas tobulėja.  Mes pastebėjome kelis ryškius geranoriškumo ženklus.

Pirma - dabar “Lietuvos” griovimo projekte dalyvaujantys kultūros žmonės sako ne “išardyti”, bet “rekonstruoti”. 

Antra – neseniai “M2 Invest” sudarė sutartį su A. Matelio studija “Nominum”, kad bendradarbiaus, kurdami nepriklausomo kino centrą “Rojaus apartamentuose”.  Tai vienintelis didesnis skirtumas tarp “Vilniaus prekybos” ir dabartinio “Rojaus apartamentų” pasiūlymo.  Parama pasaulinės šlovės sulaukusiam režisieriui yra puiki verslo iniciatyva. 

Prieš metus “M2 Invest” panašiai parėmė kino teatrą “Skalvija” – padovanojo jai “Lietuvos” techninę įrangą ir kėdes.  Ir geranoriškai pažadėjo, kad leis įsikurti “Rojaus apartamentuose” – kai savivaldybė parduos “Skalviją” ir nupirks 2 sales, pastatytas nugriovus “Lietuvą”. 

Džiaugiamės, kad plėtros bendrovės meilė kinui stiprėja.  Tačiau esame sunerimę, kad jeigu mecenavimo tradicija vystysis tokiais tempais, greitai “M2 Invest” globotiniams dviejose “Rojaus apartamentų” salėse bus per ankšta.  Režisierius A. Matelis neseniai jau prabilo apie “konkurenciją” su “Skalvija”.  Todėl dar kartą siūlome negriauti “Lietuvos” - ir įsteigti joje mecenavimo inkubatorių.  Ten tilptų žymiai daugiau benamių Vilniaus kultūrininkų. 

Neviltis ir pomidorai

 Geranoriškas UAB “Rojaus apartamentai” pasiūlymas nugriauti “Lietuvą” yra pagrįstas neviltimi.  A. Matelis rašo: “deja, verslas šiandien jaučia didesnę atsakomybę dėl kultūros nei dalis politikų”.  Sutinkame su režisieriumi, kad dabartinės kultūros problemos - logiškas valdžios institucijų požiūrio rezultatas.  Bet esame naivūs ir tikime, kad valstybės požiūris gali keistis.  Nebent kultūros žmonės patys sutinka tenkintis trupiniais, kurie lieka po verslo.  Tada jiems lieka Kultūros ministro pasiūlymas – važiuoti skinti pomidorų į Ispaniją.
 
Rojaus sodas, blogio imperija

A. Matelis rašo: “Manau, kad protestų tikslas – priversti investuotojus prisiimti įsipareigojimus kinui (kurių, deja, nepajėgė valstybė) – būtent nepriklausomam, neholivudiniam, nekomerciniam – yra iš esmės pasiektas”.  Tikslo prievartauti verslininkus niekada sau nekėlėme.  Palikime tą užsiėmimą bolševikams.  Mes prievartaujame institucijas.  Ir peticiją, ir kitus raštus adresavome būtent joms – nes jos turi atstovauti viešajam interesui.  Nubrėžti ribą, kurios verslui neleidžiama peržengti.

Nes verslas nėra nei blogio imperija, nei rojaus sodas.  Jis nesusijęs su mistika.  Jo esmė paprasta kaip kvadratinis metras: pelnas. 

Manome, kad formuoti kultūros politiką ir ginti Lietuvos piliečių teises valstybės žemėje - ne verslo misija.  Reikalaujame, kad tai darytų valstybės institucijos, kurioms mokame pinigus, ir politikai, už kuriuos balsuojame.  Norime pamatyti raudoną liniją, kuri skiria valstybę nuo džiunglių. 

“Lietuva” mums priklauso, nes:

- 2005 metais ji įrašyta į Vyriausybės ir ES institucijų patirtintą Vilniaus – Europos kultūros sostinės paraišką.  “Lietuvai” adekvačios alternatyvos 2009-ųjų horizonte nesimato.  Esame įsitikinę, kad Vyriausybė už savo parašą yra atsakinga. 

- “Lietuvos” žemė priklauso kultūrai – tai aiškiai parašyta valstybinės žemės nuomos sutartyje.  Ši sutartis negali būti nei pažeidinėjama, nei keičiama.  Piliečiai savo protestais įrodė, kad tam nepritaria.

- “Lietuvos” privatizacija mums padarė ir moralinę, ir materialinę žalą.  Parduota kultūros erdvė, brangi miestiečiams ir svarbi Vilniui kaip sostinei.  Dėl pelno leista naikinti tradiciją ir perspektyvą.  Kaip mokesčių mokėtojai, mes prisidėjome prie kino teatro renovacijos 1998 metais – ji kainavo daugiau negu 5 milijonus litų.
“Lietuva” parduota už 3. 

- nesutinkame, kad privati bendrovė užstatytų mums priklausančią aikštę.  “Lietuvos” sklypas buvo suformuotas pagal kino teatro paskirtį – kad tenkintų žmonių bendravimo ir saugumo poreikius.  Tai ir nulėmė sklypo dydį.  Jeigu bendrovė nori statyti gyvenamuosius namus – tegu daro tai mažesniame plote.

A. Matelis rašo: “Sunku nutylėti spūdį, kad “Nepriklausomo Kino Erdvė”, buvusi priežastis šioje protesto akcijoje, tapo ne pati svarbiausia, išsitrynė, transformavosi į bendrą nepasitenkinimą beveik viskuo ir telieka kaip prisiminimas”.  Dar režisierius sako, kad nesupranta, kodėl kovojame “dėl šaligatvio”. 

Paaiškinsime: mums brangus kiekvienas kvadratinis centimetras, priklausantis “Lietuvai”.  Kaip prisiminimas apie laisvę.  Mes atsisakome griovimą vadinti rekonstrukcija, o prievartavimą - geranoriškumu.

Apie “šaligatvio plyteles” ir viešąją erdvę

Vilniaus savivaldybė mums jau seniai sako tai, ką sako A. Matelis.  Kad nesupranta, kodėl kovojame už “šaligatvį”.  Jie teigia, kad viešoji erdvė ne naikinama, bet “įgyja naują kokybę”. 

Kad tuo įsitikintume, padarėme eksperimentą.  Birželio 14 dieną pabandėme prie “Lietuvos” surengti akciją.  Ketinome pastatyti palapines su užrašu “Vilnius Europos kultūros sostinė” ir rodyti juose filmą apie tai, kaip griaunamas kultūros paveldas ir naikinamos viešosios erdvės Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose.  Savivaldybė paskutinę akimirką leidimo šiai akcijai nedavė – paaiškinusi, kad “Lietuvos” žemė yra išnuomota.  Kai atėjome prie “Lietuvos”, mus pasitiko ir filmavo policija.  Turbūt jai patikome, nes vėliau filmavo einančius Trakų gatve, o galiausiai nusekė į A. Mickevičiaus biblioteką, kur buvome perkėlę savo renginį. 

Tai ir reikėjo įrodyti.  “Rojaus apartamentai” - tokia pat vieša erdvė, kaip ir privatizuotos Lietuvos paežerės.  Tokia ir jos kokybė.

Įsivaizduokime: koks nors pasaulinio garso režisierius sukūrė filmą apie Lietuvos privatizavimą ir nori jį parodyti “Rojaus apartamentų” kino centre “Naujoji Lietuva”.  Siužeto pabaigą galima rinktis: a) apie režisierių sukurtų filmą policija; b) režisierius sukurtų filmą apie rekonstrukciją.

Dar apie bolševizmą

 Pavargome cituoti A. Matelį, todėl pacituosime save.  Nes per metus nuodugniai ištyrėme, iš kur Lietuvoje atsiranda bolševizmo užkratas.  Apie tai išsamiai informavome visas įmanomas mūsų valdžios institucijas: 

“Brandesnės demokratijos sąlygomis mūsų reikalavimai, susiję su privačiai bendrovei priklausančiu objektu, atrodytų ekscentriški.  Mūsų sąlygomis jie yra atsakas į pagrindinių demokratijos principų pažeidimą.  Vien komercine logika pagrįstą sprendimą privatizuoti “Lietuvą” Vilniaus savivaldybė priėmė vienašališkai, nepaisydama visuomenės protestų ir nuomonės, todėl viešasis kultūrinis interesas buvo paaukotas dėl privataus komercinio.  Dalis atsakomybės dėl “Lietuvos” problemos tenka ir Kultūros ministerijai.  Privatizavimo metu ji angažavosi išsaugoti visuomenei daugeliu požiūrių išskirtinį kino teatrą, tačiau šių pažadų neįvykdė.  Nors kalbama apie valstybės sostinę ir paskutinį kino teatrą istoriniame jos centre, Kultūros ministerija vengia pripažinti savo atsakomybę dėl “Lietuvos” likimo.  Remiantis tokia logika, statybas Kuršių nerijoje tektų palikti Neringos savivaldybės valiai”.

 Ir t. t.  Kalbant žmonių kalba – norime, kad buldozerius patrauktų nuo “Lietuvos” ir nuvairuotų į Kuršių neriją.  Manome, kad riba tarp viešojo ir privataus intereso tada būtų gerokai aiškesnė.

Kovos tikslas trumpai

 Kad Lietuvos žemėje būtų įgyvendinti LR įstatymai bei 7 ir 8 Dievo įsakymai (žr. 1 ir 2 nuorodas). 

 Kad griovimas būtų vadinamas griovimu.

Ar šuo pripranta kariamas?

Judėjimas „už Lietuvą be kabučių“ svarstė galimybę dar kartą paklausti žmonių, ar jie norėtų išsaugoti „Lietuvos“ kino teatrą.  Pavyzdžiui – surengti dar vieną balsavimą internetu.  Bet šios minties atsisakėme, prisiminę aukščiau užrašytą patarlę.  Pagalvojome, kad tai būtų tas pats, kaip paklausti kariamo šuns, ar jis jau priprato prie savo būsenos. 

Lietuvos įstatymai nesuteikia piliečiams teisės dalyvauti, privatizuojant jiems svarbius objektus.  Bet protestas prieš „Lietuvos“ naikinimą kilo iškart po to, kai ją pardavė – ir tęsiasi jau beveik penkerius metus.  Per tuos metus buvo visko – viešų kultūros žmonių pasisakymų žiniasklaidoje, raštų įvairioms institucijoms, piketų ir meninių akcijų.  Ir parašai už „Lietuvos“ išsaugojimą jau surinkti.  Tai padaryta net du kartus.  2005 metais, kai „Vilniaus prekyba“ uždarė „Lietuvą“, 7000 žmonių pasirašė už jos išsaugojimą.  2006 metais – 7000 pasirašė po peticija.  Šiuos parašus reikia gerbti.  Tikime, kad ne visi šiandien juos atsiimtų.  Nes mums siūlo tą patį – nugriauti „Lietuvą“.  

Ką apie tai galvojame – jau pasakėme.  Dabar laukiame atsakymo iš politikų.

Kas yra judėjimas „už Lietuvą be kabučių“?

 Tai „Al Kaedos“ padalinys.  Protestuotojų bendruomenė organizuojama tais pačiais principais, kaip Osamos bin Ladeno teroristai.  Sukurtos kelios grupuotės, kurių nariai vieni kitų nepažįsta ir laikosi griežto konfidencialumo režimo.  Taip išvengiama grėsmės, kad kuris nors bus papirktas ir pereis dirbti į „Vilniaus prekybą“. 

Mūsų tikslas – materialinė nauda ir troškimas grąžinti V. Ramaškienę į kino teatro direktorės kėdę.  Be to, kaip jau minėjome aukščiau - puoselėjame aistringą meilę „sovietiniams monstrams“.  Tai ir vienija judėjimą „už Lietuvą be kabučių“, kurį sudaro „žalieji, socialistai ir antiglobalistai“.  Bet iš tiesų tai yra gudriai užsimaskavę bolševikai. 

Kadangi gandų sklando daug, žmonėms, kurie yra tokie pat naivūs kaip mes, norime paaiškinti. 

Judėjime dalyvauja labai įvairūs žmonės.  Skiriasi – o kartais ir kardinaliai – mūsų  politinės pažiūros.  Taip pat profesijos, amžius, gyvenimo patirtis ir plaukų struktūra.  Bolševikų mūsų tarpe nėra.  Iš materialių dalykų kol kas turime tik nuostolius, nes mūsų neremia nei „Al Kaeda“, nei kinematografininkų sąjunga.  Jeigu turėtume tokius galingus rėmėjus, „Lietuvos“ byla turbūt būtų jau seniai išspręsta. 

O vienija mus paprastas dalykas – suvokimas, kad „Lietuva“ yra viena iš ribų, kurias peržengus nebeliks ką parduoti.

Judėjimas “už Lietuvą be kabučių” (žr. 3 nuorodą)

Nuorodos:

1. nevok

2. nekalbėk netiesos

3. režisierius A. Matelis, Lietuvos kinematografininkų sąjunga ir prodiuserių asociacija mūsų nepalaiko