Reclaim
EN LT



„LIETUVOS” KINO TEATRAS... 2006-02-06

Tomas S. Butkus

„LIETUVOS” KINO TEATRAS:
MEMORIALINIS KULTŪRINĖS MIESTO FUNKCIJOS MODELIS

 
Besiformuojančios lietuviškos kultūrinės miesto funkcijos1 centre paskutiniuoju metu bene dažniausiai buvo minimas „Lietuvos” kino teatras. Šis kultūros centras, minėdamas 40-ies metų jubiliejų, spėjo tapti ir tipiniu kultūrinės funkcijos nykimo, ir analogų Lietuvoje neturinčio kovos už visuomenines erdves pavyzdžiu. Būtų įdomu panagrinėti šio precedento „populiarumo” priežastis. Juolabiau, į šią problemą žvelgiant ne vien sociopolitiniu aspektu, vedančiu į neišvengiamą politinių sprendimų ir visuomenės lūkesčių konfrontaciją.
Urbanistiniame Vilniaus kultūrinės funkcijos žemėlapyje „Lietuvos” kino teatras vaidina išties nemenką vaidmenį. Būdamas beveik pačiame miesto branduolyje, o tiksliau Senamiesčio ir Naujamiesčio urbantektoninio lūžio2 centrinėje dalyje, jis gali būti suvokiamas ne tik sovietmečiu egzistavusio ir šiandieną jau suprivatizuotu kino industrijos tinklo svarbiausiu mazgu, bet ir dar egzistuojančiu Taurakalnio žemutinės terasos kultūrinių centrų komplekso dalimi (žr. schemą). Šis unikalus kompleksas jungia buvusį “Pergalės” kino teatrą, Reformatų bažnyčią, “Lietuvos” kino teatrą, buvusį “Geležinį kablį”. Visi šie objektai suformuoti taškinio užstatymo principu ir išsiskiria savo architektūra, bei tuo, kad egzistuoja neatsiejamai nuo juos supančių viešųjų erdvių, kurias jungia žemutinės Taurakalnio terasos žaliosios erdvės, paįvairintos Frenko Zapos ir kitų kultūros veikėjų mažosios architektūros monumentais.
Tokiame kontekste nagrinėjant “Lietuvos” kino teatro problematiką, neturėtų kilti abejonių dėl to, kokiam modeliui turėtų priklausyti šis susiformavęs Vilniečių traukos taškas, kokio charakterio galėtų būti jo erdvinė struktūra. Akivaizdu, kaip kultūros centras, “Lietuvos” kino teatras neatsiejamas ne tik nuo savo pirminės funkcijos (kinas), bet ir suvokiamas kartu su viešąja erdve, atsiradusia apie pastatą. Ši erdvė daugeliui iš mūsų jau spėjo tapti reprezentacine, visų pirma dėl kitoniškumo gretimybių atžvilgiu, taip pat dėl specifinės objekto paskirties (paskutiniuosius 10 metų šis kino teatras garsėjo sėkmingais nekomercinio kino festivaliais). Be to, šis „Lietuvos” kino teatro kitoniškumas yra gana paradoksalus. 1965 m. išvalytame kvartale pagal tipinį projektą pastatytas pastatas visiškai ignoravo aplinką: atitrauktas nuo raudonosios linijos, priešais jį suformuojant tais laikais sovietinėms visuomeninėms įstaigoms privalomą, tačiau į niekur orientuotą kurdonerą (viešąją erdvę priešais pastatą). Nors šiandien galima būtų pasakyti, jog “Lietuvos” žvilgsnis nukreiptas į Lietuviškos architektūros ir urbanistikos Alma Mater, VGTU Architektūros fakultetą, kurio ryšys, nors greičiau jo nebuvimas, su kino teatru yra gana atsitiktinis. Pastato tūris kontrastingas kaimyninių pastatų, suformuotų perimetrinio užstatymo principu, atžvilgiu. Šiandien šis disonansas nebėra toks nepatrauklus, galbūt dėl savo brutalumo estetikos, kardinaliai priešingos daugeliui senesnių centrinės miesto dalies pastatų, per paskutinį dešimtmetį neišvengusių niveliuojančios fasadų renovacijos. Nagrinėjant šį objektą urbanistinės struktūros kontekste, vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad šis kvartalas nėra kokybiško ir išbaigto užstatymo pavyzdys.
Paradoksalu dar ir tai, kad pagrindinė “Lietuvos” kino teatro problema nėra palankių konteksto sąlygų (senamiesčio gretimybė, žmonių srautų koncentracija) neišnaudojimas ar unikalios urbanistinės struktūros, pradėtos formuotis dar sovietmečiu, ignoravimas. Pagrindinė “Lietuvos” kino teatro problema susijusi su kolektyvinės patirties modeliavimu ir kolektyvinės atminties formų įvairove. Analizuojant kultūrinės miesto funkcijos pavyzdžius, galima pastebėti vieną dalyką – net ir tobulai suformuota urbanistinė struktūra dar neužtikrina efektyvaus jos funkcionavimo ir įsitvirtinimo visaverčiame miesto gyvenime. Šiandien, nors ir nėra bendro sutarimo kas yra kultūros vadyba, aišku, kad bet koks kultūrinis centras, bet kokia visuomeninė ar privati institucija negali funkcionuoti, neturėdama efektyvios valdymo struktūros, juolabiau, elementaraus verslo plano ir suderintos kultūrinės programos. Dar geriau, jei toks objektas yra įtraukiamas į kultūrinės funkcijos strategiją, ruošiamą savivaldybės ar valstybės valdymo lygmenyje. Daugelyje Vakarų Europos šalių kultūrinės funkcijos objektai planuojami išnaudojant tiek kultūrinį vietos potencialą, tiek atsižvelgiant į konkrečios urbanistinės struktūros bazinį plėtros rezervą. Šiam suformuoti reikalingos detalios urbanistinės studijos, integruotos į platesnius ekonominius ir socialinius tyrimus. Visa tai veda prie to, kad natūraliai užkertamas kelias kultūrinės funkcijos naikinimui arba elementariam jos multiplikavimui. Tokia patirtis teigia, jog senas istorinis pastatas su veikiančia valstybine institucija dar nėra kultūrinės funkcijos objektas, ir atvirkščiai – apleisti sovietiniai kultūros namai su geležiniu kabliu portike (beje, vienu pirmųjų gryno lietuviško postmoderno artefaktu), gali būti neblogu traukos objektu turistams ir puikiu akstinu ruošiant naują urbanistinės struktūros ar jos elementų turinio atnaujinimo programą.
Jei dar yra tokia galimybė, “Lietuvos” kino teatrą atgaivinti padėtų ne “auksinis kablys” fasado frontone, bet alternatyvi plėtros studija, pagrįsta kompleksiniu Vilniaus centrinės miesto dalies kultūrinės funkcijos tyrimu. Juolabiau, turint gerą pretekstą – dalyvavimą 2009 m. Europos kultūros sostinės projekte. Tačiau kol kas susidaro truputį kitoks vaizdas. Vilnius siekia susikurti patrauklios Europos kultūros sostinės įvaizdį reprezentatyvius kultūros objektus privatizuojant be tolimesnės veiklos strategijos, naudodamas neefektyvius ir niveliuojančius architektūrinės kalbos principus. Šis procesas, be abejo, yra platesnio mąsto jėgų, sukeltų tarpnacionalinio kapitalo skvarbos į vietinę rinką, pasekmė. Tačiau yra ir grynai lokalus reiškinys, apibūdintinas kaip kultūrinės erdvės nykimas gyvenamojo fondo statybos sąskaita, kurios pagrindinė motyvacija nėra žmonių aprūpinimas gyvenamuoju plotu, bet perpardavimas arba kapitalo “išvalymas”. Norint tuo įsitikinti, nebūtina vakare žiūrėti į neseniai Vilniaus centre pastatytų gyvenamųjų namų langus. Ir toliau mažėjant Vilniaus gyventojų skaičiui turbūt turėtumėm klausti: ar yra pagrindo nuo kiekybinių pokyčių pereiti prie kokybinių? Kyla ir kitas klausimas – kodėl nėra ekonominių tyrimų “ar apsimoka” ir “kaip apsimoka” miestui analogiški kaitos projektai, kurių tyrimai paprastai apsiriboja kainos skaičiavimu už kvadratinį metrą. Nes, nors poreikiai ir yra sukuriami, jie yra tiesiogiai pavaldūs pasiūlos mechanizmams. Net ir pakankamai elementari šiandieninė šių mechanizmų analizė rodo, kad kultūrinio sektoriaus objektų pasiūla Vilniaus mieste yra mažiau negu kukli.
Dar kas svarbu – „Lietuvos” kino teatro problema aktualizuoja primirštą kultūros politikos ir kultūros planavimo klausimą. Jei kultūros ministerija imasi tarpininkauti tarp miesto ir verslo interesų grupių, bandydama užtikrinti (o gal tik imituoti?) tolimesnę strategiškai svarbios institucijos veiklą, gal dabar yra geras laikas eiti dar toliau: siūlyti jai inicijuoti lietuviško kultūros kapitalo forumo steigimą. Prioritetiniu tokio forumo uždaviniu galėtų būti fondo kultūrai vystyti formavimas, dalį valstybės ar miesto biudžeto įplaukų skiriant prioritetinėms kultūros reikmėms: visų pirma strateginės bazės (kultūrinių industrijų žemėlapio) kūrimui, kultūrinės funkcijos regeneracijos programoms, svarbių kultūros objektų apsaugai. Tokiu būdu būtų galima išvengti nereikalingos įvairių visuomeninių grupių konfrontacijos (ko, pasirodo, bijo netgi stambusis kapitalas!) ir pasiekti reikiamo susitarimo, kurio sėkmės atveju laimėtų tiek kultūrinės terpės aktyvistai, tiek komercinės struktūros, tiek pats miestas.

PS

Šiame šopingo ir įvairovės nyksmo laikotarpyje gyvi urbanistinės struktūros elementai pasmerkti virsti kultūrinės funkcijos memorialais tik dėl savo nesugebėjimo prisitaikyti. Tiesa, daliai jų rinkos dėsniai negalioja (bažnyčioms, parkams, iš dalies valstybinėms institucijoms). Suvokimo, kad “Lietuvos” kino teatro problemą įmanoma išspręsti tik privačia iniciatyva ir virtualių forumų pagalba, nepakanka. Antra vertus, stiprus bendruomeniškumo ir atsakomybės jausmas įgalina rastis tam, ką kultūrologai įvardina kolektyvine patirtimi. Būtent ji apsaugo miestą nuo jo virtimo užgęsusių langų memorialais – vietomis, įprasminančiomis kasdienius kolektyvinės atminties praradimus.

Išnašos:

1. KULTŪRINĖ MIESTO FUNKCIJA – kompleksinė vietos, objekto ir reiškinio paskirtis, pasireiškianti kaip reproduktyvinė miesto galia.
2. URBANTEKTONINIS LŪŽIS – makrourbanistinės struktūros elementas, identifikuojamas kaip pereinamoji zona tarp istoriškai susiformavusių morfologinių miesto ansamblių.

Tekstas skaitytas jaunųjų mokslininkų konferencijoje “K. Šešelgio skaitymai 2006”,
2006 Sausio 6 d. Vilnius, VGTU Architektūros fakultetas

© Vario burnos, 2006
http://www.varioburnos.com/